Papasakosiu jums vieną savo istorijos nuotrupą. Ji nėra viena iš tų, kurių merginos tikisi per savo ,,pirmuosius kartus” lyg nesibaigiančios savo fantazijų išsipildimo, bei aistros kupinos nakties.. Priešingai. Tai buvo didžiausias košmaras iš kurio visą naktį verkdama, tikėjausi pabusti kaip iš blogo sapno. Bet tai nebuvo sapnas, siaubo filmas ar kraupi istorija, kurią draugės susėdę aptarinėtų slapčia, tai buvo tikras gyvenimas – mano gyvenimas. Viskas prasidėjo 2012 metų Kalėdų antrą dieną,o gal tiksliau vakarą. Tikėjausi, jog tas vakaras, bei naktis, praeis kaip eilinis, smagus pasibuvimas su draugais, bet deja. Nakčia įpusėjant visi darėsi vis girtesni ir ramesni, alkoholis liejosi laisvai, muzika, bei saldus tabako kvapas ramino visus. Kas po valandos, o kas po dešimties minučių užmigo. Draugų gretos vis retėjo, sodybos antras aukštas su kiekviena minute vis tuštėjo. Galiausiai likau dviese su vienu iš draugų (bent iki tos nakties aš jį tokiu laikiau). Po dar kelių išgertų taurelių jo rankos nuslydo ties mano šlaunimis. Jis atsisuko ir švelniai mane pabučiavo. Aš nesipriešinau, tą akimirką man tai atrodė tinkama, tad neįtariau nieko blogo. Jo rankos palengva pradėjo kilti link mano diržo, besistengdamos jį atsegti. Patraukusi jo rankas, pajaučiau stipresnį jo spaudimą. Jis vėl grįžo prie diržo ir stengėsi jį atsegti. Pasitraukiau nuo jo, jo glamonių, bei bučinių pasakiau, kad aš to nenoriu ir esu tam per jauna (man buvo 16 metų), bet jam tai buvo nesvarbu. Jis mane prisitraukė artyn ir nuvertęs ant lovos pradėjo mane bučiuoti, bei nurenginėti. Prašiau jo liautis, sakiau jog nebenoriu jog jis mane liestų, bet tai jam buvo lyg paskatinimas ir jis elgėsi vis grubiau.. Aš priešinausi, rėkiau, isteriškai verkiau, draskiausi, bet pirmame aukšte užmigę draugai, nieko negirdėjo.. Galiausiai jis nutraukė nuo manęs , likusius paskutinius drabužius, kelnaites.. Vis dar neprarasdama vilties isteriškai verkiau ir maldavau, jog jis nustotų ir paleistų mane, bet.. Jis įkišo savo organą į mane ir ritmingai judėjo. Skausmas buvo beprotiškas. Jausmas buvo toks, lyg mano kūną pervėrė tūkstančiai peilių, o ką jau kalbėti apie mano mergystės sunaikinimą, sutrypimą.. Buvo daug kraujo. Tas bjaurus aktas vyko ne valandą ir ne dvi, nesuprantu kaip jis negalėjo sustoti.. Nuo rėkimo mano balso nebesigirdėjo, nebegalėjau ištarti nei žodžio. Mano šviesiai balta veido oda buvo padengta juodų , nuo akių tušo, pridžiuvusių ašarų – sluoksniu. Kaklas nusėtas mėlynėmis. Jaučiausi sutepta. Išnaudota. Numesta kaip senas, suplyšęs, nuvalkiotas žaislas. Nebenorėjau nieko, tik gulėti, tamsioje patalpoje su iki skausmo skaudžia, raminančia tyla.. Šios istorijos nepasakojau niekam.. Turbūt ji ir liks tik baisiu mano prisiminimu, kurio niekam nelinkėčiau. Gal būt dabar beskaitantis žmogus mane užjaus, gailėsis manęs.. Bet žinau, kad bus daugybę piktų žmonių, kurie vadins mane durna, kvaila, naivia, kekše šešiolikamete. Sakys jog esu pati kalta, jog susidėjau su tokiais žmonėmis. Pati kalta, nes buvau apsvaigus.. Gal ir buvau naivi, bet tiesiog buvau per daug patikli.. Patikli tiems žmonės, kuriuos pažinojau nuo gimimo ir už kuriuos galėčiau padėti galvą.. To nelinkėčiau niekam, net didžiausiam priešui. Džiaugiuosi, kad gavau galimybę visa tai išsipasakoti.. Gal būt šis pasakojimas kažkam padės, kažkam išgelbės “mergystę” ir leis dar pasidžiaugti vaikyste. Vaikyste, kurią aš praradau..