Naujas rytas mane užklumpa netikėtai. Tai, kas daugumai žmonių normalu ir savaime suprantama, man šiek tiek neįprasta. Kiekvieną rytą pabundu ir noriu keltis, noriu gyventi. Kiekvieną rytą išvydusi nuostabų vaizdą už lango, ryškią saulę, vėjyje siūbuojančias medžių šakas, nustembu, kad visa tai ir vėl skirta man.
Aš pasiilgau tų akių… Tų akių, kurios nuolatos mane varė iš proto… Tų akių, kurių sukurtą žvilgsnį pamačiusi imdavau drebėti… Ak, kodėl viskas pasibaigė? O Ne… Dėl visko kalta tik aš… Liepiau jam išeiti, liepiau jam mane palikti ramybėje… Siųsdavau kuo toliau, nors žinodama, kad jis ne su manimi puldavau į trumpalaikę depresiją. Nepaaiškinami dalykai dėjosi mano gyvenime. Mano siela, tarsi pagavusi gaivų vėjo gūsį, nebebijojo atsiverti malonesniems kasdienybėms ženklams.
Vaikinų dėmesio man niekad netrūko… Draugystė su vienu iš jų. Bandau užmiršti <JĮ>.. Bet… „A“ prisilietimai nejaudino taip, kaip <JO>… O visgi drįsdavau <JAM> į akis rėžti, kad <JO> nemyliu. Apgaudinėjau netik save, bet ir <JĮ>. Apgaudinėjau ir visus kitus, kurie manęs klausinėjo: Kas tau darosi? Aš tiesiog norėjau būti laisva. Džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu savo laisvos dienos skoniu.
Pamenu kaip tą naktį visai ekspromtu sumastėme praleisti drauge… Skambina „A“ :
- Sveika, mažut, ką veiksi šiandien?
- Nieko neplanavau, o ką tu? – šaltai paklausiau.
- Aš noriu su tavimi pabūt kartu. Pasiilgau.
Ilgas pokalbis… Kol galiausiai jis pasako, kad jau atvažiuoja…
Nepuoliau prie veidrodžio, norėjau atrodyti gana paprastai ir natūraliai, tačiau visą kūną išsitepiau skaniai kvepiančiu kūno losjonu…
Pusvalandis ir jis jau skambina į duris, su plačia šypsena iš antro aukšto pakviečiu jį užlipt aukštyn ir pastebiu, kad jis rankose dar vieną rožę- jis visada man jas dovanodavo.
Pasisveikiname. Išlemenu, kad nereikėjo. Daug kalbėjome, žiūrėjome TV, o jis net nebandė tvardytis.
Kai atsistojau, jis atsekė paskui mane, apsikabino. Jo diržas buvo atsegtas, kelnės kiek nusmukusios ir matyti tamsiai pilkos glaudės. „A“ glostė mano kaklą, nusmaukė vieną palaidinės petnešėlę ir pirštais palietęs spenelį jį glostė. Virpėjau iš susijaudinimo. Jis stebėjo mane ir ėmė dažniau kvėpuoti. Jo gražios akys šypsojosi ir jis žinojo, ką reikia merginai liesti, kad ji būtų jo. Man ėmė temti akyse, gėdijausi savo orgazmo, bet negalėjau susivaldyti. Pradėjau inkšti ir, kad garsiai nerėkčiau prisikandau apatinę lūpą. Mane visa tai beprotiškai jaudino. Nenorėjau, kad ta akimirka kada nors baigtųsi… Ir staiga tyla tapo suvarpyta laikrodžių tiksėjimo, suraikyta mūsų atodūsių. Vos beesanti, vos benulaikoma… Tylos buveinė ir šaltinis tuomet buvo mūsų akis. Jos užgrojo tylą- galingą, pranašiškai aiškią. Aš žiūrėjau į jį, negalėdama atitraukti savo gundančio žvilgsnio:
- Koks tu gražus,- tyliai sušnabždėjau.
„A“ valiūkiškai nusišypso ir karštai mane pabučiuoja… O paskui ima žarstyti komplimentus man :
- Žinai, aš niekada nebuvau sutikęs dar tokios merginos. Koks grožis. Kokia figūra. Koks kojyčių švelnumas.Kvapas… mmm.. Dievinu tave, aukse…
Ir pakštelėjo bučinuką į žandą. Jį visada jaudindavo mano kūno kvapas. Visada tai kartodavo, neatsitraukdavo, uostydavo, bučiuodavo …
Vėliau jis mane stipriai apkabino, aš kojomis apsivijau jo strėnas ir tos lūpos atrodė tokios švelnios ir skanios… Jis perbraukė ranka per mano nugarą ir krūtų speneliai staiga vėl sukietėjo. Jis tai suprato palietęs,o aš pajaučiau jo sukietėjusį daiktą.
Netrukus apėmusioje nesvarumo būsenoje galvoje išniro <JO> veidas. Nesuprantu kodėl tuo momentu jaučiausi taip, lyg <JAM> keršyčiau glamonėjama „A“ . O gal sau?
Gal tai buvo beprotybė, panaši į nuoskaudų užglaistymą, į kito žmogaus ilgesį… Pamišimas dėl <JO> .. Net prisimerkiau prisiminusi, kaip „A“ mane lietė. Tada sužinojau, kaip liečia vaikinas, kuris galvoja liečiantis svajonę…
Ledinėmis akimis stebėjau jo prisilietimus, nebereagavau.. Nebeaimanavau, kaip prieš tai. Tiesiog tylėjau.
Kažkas supynė lange užsižaidusį mėnulio atspindį, voratinklio giją ir mano mintį. Ta mintis vėl – apie <JĮ>.. Ne , ne apie „A“… Nesvarbu, kad jis sėdėjo šalia manęs, kad bučiavo, glamonėjo ir stengėsi sujaudinti, o aš žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip aidi juoda naktis, kaip medžių šluotomis švaistosi vėjas. Nežinojau, ar nušluos nuo dangaus nakties sidabrinį. Aiktelėjo lizde tupintis paukščiukas. Lyg pabūgo būti išduotas… Taip ir aš bijojau, kad <JIS> manęs niekada taip neišduotų su kita…
Nebežiūrėjau pro langą… Tapau vėl priklausoma tik jam… „A“ paguldė mane ant kitos lovos ir stebėjo rausvos liemenėlės aptemtas krūtis bei gundančiai spoksojo į rausvus stringus, kuriuos padovanojo <JIS> …
- Aš noriu tavęs… Dabar…
Nesuglumau. Tik papurčiau galvą. Ir jis suvokė ką norėjau pasakyti. Neįtikinėjo manęs, kaip <JIS> kartais įtikinėdavo, nelindo, kaip <JIS> lįsdavo… „A“ tiesiog mėgavosi mano kūnu.. Savo pirštais vedžiojo kūno linijas… Pradėjo glostyti kojas… Taip švelniai… Jaučiau, kaip visa kaistu… Susijaudinau… O <JIS> to nesugebėdavo padaryt, neužtekdavo <JAM> glostyt vien mano kojų…
Su „A“ aš buvau tik iš dalies laiminga. Man labai patiko jo švelnūs bučiniai ir tai, kaip jis dėl manęs aukojasi, kaip jis mane supranta…
Vėliau jis nebesivaldė. Bandžiau jį atplėšti nuo savęs, bet jis vis tiek bučiavo mano kaklą, nusmaukė palaidinę ir jau laižė spenelius. Sudrėkau visai prieš savo valią. Jo kelis spaudė mano tarpkojį. Paskui ėmė visu kūnu glaustis prie manęs, jo pirštai skverbėsi gilyn, o daiktas, besirėmęs į mane buvo toks didelis. Jis sudejavo ir tarsi laukė, kol pati imsiu maldauti jo, bet aš sustabdžiau „A“.
- Nesuprantu, kodėl būdamas su tavimi negaliu savęs kontroliuoti, – ištaria jis po tam tikro laiko. – Myliu tave.
- Mylėdamas nebūtinai turi mylėtis..- atsakiau.
Užtenka gulėti šalia ir klausytis jo kvėpavimo. Meilei net nereikia daug žodžių. Ji tiesiog YRA. Arba NE
Spėliojau ar man užtektų drąsos pažvelgti <JAM> į akis ir viską papasakoti. Ar užtektų drąsos pasakyti, kad „A“ už <JĮ> dar geriau viską daro. Nors mes ir nekartu, bet <JIS> klaidžiojo mano gyvenime lyg koks šešėlis. Neleisdavo užmigti. Verždavosi į mintis ir nuolat mane persekiojai, ko aš nenorėjau. <JIS> nebuvo vertas manęs.
Tą nakties dalį mes daug kartų varėme vienas kitą iš proto, atrodė, kad „A“ realiai pasieks beprotystę ir taps nei kiek nesuvaldomas… Tačiau iki galo jam neleidau prieiti.. Neatsidaviau, visgi saugau savo nekaltybę…
Pirštu jis glostė mano veidą. Lyg pieštuku vedžiojo lūpas, antakių liniją. Jo veidas buvo taip arti manęs.
- Ką darai?- paklausiu.
„A“ skruostu palietė mano veidą ir šypsodamasis prabilo:
- Bandau įsiminti visus tavo bruožus.
Tie niekuo ypatingi žodžiai kiaurai mane persmelkė. Stebėjau jį ir vis negalėjau patikėti, kad užmezgiau santykius su kitu vaikinu. Negalėjau patikėti, kad man taip gera. Man vėl gera su kitu žmogumi. Nejauki tamsa žvalgėsi į langus ir į mūsų pritilusias širdis.
Ne visiems gyvenime lemta patirti didelę meilę. Bet ne visi esame tokie stiprūs, kad galėtume jos atsikratyti ir mėgautis jos pakaitalais.. „A“ buvo visai kita mano meilės pusė.
Ryte jaučiausi esanti kaip tuščia ir nyki dykuma. Praėjusi naktis atrodė, kaip sarkastiškas juodojo humoro šou. Pagrindinė jo herojė buvau aš. Nejaugi vis dar esu skolinga likimui, kad taip jaučiausi? Nejaugi jis negali susirasti kito žaisliuko? Tas rytas neatrodė saulėtas, jo dovanotos rožės spalva prarado ryškumą, o jos kvapas ėmė erzinti. Manoji realybė su kiekvienu saulės spinduliu darėsi panaši į prabangios pilies griuvėsius. Visiškai nežinojau, kaip gyventi toliau.
Praėjus kiek laiko vėl susitikau su „A“.
- Viskas baigta. Pykčiai daro savo. Nebenoriu toliau tokių santykių, apskritai nebenoriu tavęs matyti.
Kas tiesa- tas ne melas. Tos dienos būdavo pilnos aštrių mūsų pykčių. Man tai pabodo… O padėtis niekaip nesikeisdavo, kad ir kaip abu stengėmės.
Jo neapykanta sudarkė jo veidą, „A“ puikiai suprato, kas vyksta. Aš apsisukau ir norėjau eiti, bet jis sustabdė. Mačiau, kaip virpa jo apatinė lūpa, o akys paraudo. Man visiškai nerūpėjo, ką jis jaučia. Stora ledo, geležies, betono ir tamsos siena į mano sielą nepraleido nė spindulėlio buvusio jausmo.
Dar kartą pažvelgiau į jo veidą ir apstulbusi žvelgiau į ta vietą, kur jis ką tik stovėjo, tą akimirką aš puikiai suvokiau, ką pamačiau jo veide :,( …
Įdomu ar <JIS> manęs nepasiilgo, ar dar tebemyli, kaip kadaise? Ar kada nors dar pajausiu <JĮ> esant taip arti šalia savęs? Kad ir kaip bebūtų gaila aš <JĮ> vis dar MYLIU…
BET AŠ TAIP NORĖČIAU JĮ NUŽUDYTI … SAVO PRISIMINIMUOSE…
Ir amžiams ištrinti iš atminties… O kol kas mano siela virpa, laukdama naujų gyvenimo iššūkių ir aš esu pasirengusi juos priimti….