Sveiki, nežinau nuo ko net pradėt.. Drąsiai sio laiško pavadinimą galiu pavadinti “išprievartauta”.. Ši prasmė verta šlykščiausio pavadinimo..Taip, kiek jau supratote – buvau išprievartauta.. Noriu parašyt, nes ne virtualiai sunku tai pasakyti.. Per ašaras negaliu ištarti žodžio, todėl lengviau ir paprasčiau bus parašyti.. Aišku, jum šitą pasakojimą bus sunku įsivaizduoti, tai per šlykštu.. Tad pradėsiu , su visom smulkmenom..
16h vakaro, 2006 02 14, ruošiaus prieš žiburėli klasėje Valentino dienos proga, labai laukiau to momento, kada galėsiu pažvelkt į klasioką (naujoką) kuris mane buvo taip stipriai sužavėjęs, kad net dabar atsimenu tuos virpulius kurie nueidavo per mano kūna kai jis tik atsisukdavo.. Stoviu prie veidrodžio, pablizginu lupytes, įsiveriu kuklius auskariukus (vis gi man buvo 12 metų, apie nieką mandriau negalvojau), pasikvepinau savo “Date School” kvepalais, įsimečiau į tašyte ko man gali prireikti ir išėjau į žiburėlį 18h, kuris vyko mano klasėje, 223 kb. (mokyklos neminėsiu). Mokykla buvo netoli mano namų, skyrė stadionas su apie 20 metrų.. Buvo tamsu, bet niekada nebijojau eiti viena vakare, vis gi savas rajonas. Štai laimingai nuėjau, prie vartų susitikau su geriausia drauge ir nuėjome į klasę, štai mačiau gražias akis kurios mane šildė, tada galvojau, kad jį myliu, pasikartosiu, man buvo tik 12 metukų. Žiburėlis buvo labai linksmas, juokavome, šokome ir šiaip kalbėjome, tada priėjo jis ir pasiūlė apeiti kelis mokyklos ratus,be abejo sutikau, gi buvau ‘įsikliopinus’. Koridoriuose buvo tamsu, bet tai mums nerupėjo, o kiek mes juokemės, apėjus 2 ratus nusprndėme eiti į klasę, o pries įėjima jis man pabučiavo į žanduką, visa išraudau ir nusišypsojau. Žiburėlis ėjo į pabaigą, o to nenorėjau, norėjau jį matyta kuo ilgiau. Štai ir keliasdešimt minučiu ikipabaigos, paskambino mama, paklausė ar neateit pasitikt(buvo 20h), bet nesutikau, nes buvau drąsi ir toks atstumas te buvo iki namų, ką čia vargint mamą.. Atsisveikinau su visais ir išėjau, ėjau er stadioną ir pajutau, kad kažkas sparčiu žingsniu eina man į šoną, nieko, nesuregavau labai baisiai ir staiga pajutau, ad kažkas paėmęs man už peties sučiupo mane, uždengė burną (matyt,kad nerėkčiau) ir nutempė kažkur į krumynus, bandžiau speikt, sparditis, verkiau, labai verkiau.. krūmynuose jis mane šiek tiek atleido, bet išsitraukęs šautuvą grasino, kad nušaus jei rėksiu.. Pamenu juodus plaukus, apdriskusius rūbus jo.. maldavau, kad paleistų, bet jis sakė “palauk, paleisiu, neverk”.. Liepė nusimaut kelnes, pėdkelnes, žodžiu viską kas buvo apačioje.. Nenorėjau to daryti, bet jis įrėmė man šautuvą tiesiai į kaktą.. Paklusau jam ištikta šoko.. Bubo šalta, maniau,kad mirsiu.. Jaučiau NEŽMONIŠKĄ skausmą, atrodo lyg tave peiliu badytų viduje, atrodo tave drąsko kažkoks žvėris (nors JIS niekuom nesiskiria nuo žvėries..) Po viso jo “malonumo” proceso mane paleido, buvau šoke, neatsimenu net kaip parėjau namo, mama baisiausiai buvo persigandus, kad neatsiliepiu į jos skambučiu, o telefonas kažkur numestas.. Parėjau purvina, apsiverkus, nesiorientavau kas vyksta aplinkui, ji apsiverke ir suprato, kad man nutiko kažkas blogo, ji manes tiek visko daug klausinėjo, kad as neatsimenu jos kalusimų, jų buvo begalę.. Iškvietė greitąją, ryte atsibudus papasakojau.. Buvo policija, uždavė sunkių klausimų ir tuo pačiu tokių kvailų, negaliu patikėt, kad jie tokie banualūs (pvz.: kokio jis ūgio, kokia maždaug jo batų išmera, koks jo balsas, kokius žargonus vartojo, šautuvo spalva.. lyg aš viską matavau ir apskaičiavau ..) per žinias taip pat pasakojo šį įvikį, tik aišku viskas buvo privačiai.. dabar praėjo 2 metai tuoj bus 3, o aš vis apsiverkiu apie tai pagalvojus, viena bijau vaikščiot net dienos metu, į vaikinus negaliu net pažiūrėt, man greit sueis 15 metų.. Esu nelaiminga, nors ir turiu kas paguostų, bet nenoriu gailesčio.. Tas žodis “laikykis” neteko prasmės.. Pirmus metus mane sekė paranoja, o Valentino diena man visada primins mano išgyvenimus, skausmą, širdies suaužymą.. Atrodo prieš ta ėjimą namo buvau tokia laiminga.. Vaikino bučinys, aišku vaikiškas.. Mano nekaltybė turėjo būt man įsimintinas įvikis mano gyvenimui.. Dabar aš sužlugdyta..
Laura..