Prieš pradėdama rašyti istoriją, te norėčiau jums pasakyti, kad rašybos ar esą mano gera vaizduotė meluoti, tebūnie jūsų valia bei asmeninė nuomonė.
Taigi, dar būdama paauglė, kaip ir visos kitos, aš svajojau apie savo tobulas vestuves, nuostabu vyrą, nepakartojama pirmą kartą ir pan. Bet niekada nemainiau, jog svajonės pildosi… Baigiau gimnazija ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Ten ir viskas prasidėjo. Būdama antrakurse, viename vakarėlyje pas drauge sutikau savo idealiai tinkanti vaikiną, jis nuolat mane stebėjo, kol galiausiai priėjo. Tada ir patikėjau meile iš pirmo žvilgsnio:-) apsikeitėme numeriais, susitikdavome ir po dviejų savaičių man pasiūlė draugauti. Tada ir pradėjau rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Kartu su juo mes patyrėm daug nuostabių akimirku, bei gyvenimo išdaigu: draugo netektį,išsiskyrimą ir pan. Mus tai dar labiau suvienijo. Tačiau dar niekada nesimylėjau su niekuo… Žinoma mes tai bandydavome padaryti, bet aš kaip kokia bailė, manydavau kad kur skubėti??? po pusantru metu visai netikėtai jis pasipiršo.( ir kaip galima tiek ilgai laukti, kol aš atsiduosiu ir būti kartu?) Atsakymas tik vienas: Meilė gali viską.
Išaušo rytas, visa naktį masčiau apie mūsų ateitį, ar vis dar aš esu tam pasiruošusi? Bet kai nesimatėm tris dienas, baigiau išprotėt! Buvo idealu: balta suknele, gėlės, visi kažkur skuba… O aš vis mastau: gal jis persigalvojo? Štai… per tėčio stiprias rankas, kurios mane vedė link jo, o tas kelias ėjimo toks trumpas… kai ji pamačiau visos dvejonės tiesiog bėgte nubėgo. Šią dieną kaip niekada jis manimi rūpinosi, fotografijos buvo nuostabios, pozavome lyg kokie karaliai:-D Buvo ideali diena: tėvai linksmai šoko, kaip ir kiti, pabroliam nebuvo liūdna, tortas buvo nepakartojamo skonio, bei mes buvome dėmesio centre. Tiek jausmų, kad negaliu apsakyti. Jis visą laiką mane pabučiodavo, vadindavo žmona arba bendrapavarde. Valsas. Mudvieju nepakartojamas šokis.Jau vėloka, visi kaip reikiant linksminasi. Ir tuo momentu aš prisiminiau. jog mūsų laukia pirmoji naktis. Atrodo lyg esu pasiruošusi ir jau nieko nebijau. Jis lyg skaitydamas mano mintys, pašnabždėjo kad laikas mums dingti. Pabėgome. Kai kurie jau miegojo iš svečių. Mes atėjome į mūsų kambarį. pasidžiaugėme, jog viskas pavyko, ir, vyras, jau mano vyras pradėjo mane bučiuoti, šnabždėjo jog pasiilgo manęs per tas dienas. aš jo taip pat. Neapsakomai. Jis padėjo atrišti korseta, visa suknelę, kol likome visai be drabužių. Jaučiu kad jo kūnas itemptas, širdys plaka neapsakomu greičiu..Jo toks kūnas…mm… Pradėjo bučiuoti lūpas, krūtinę, pillvą…Kol galiausiai pasake: – nebijok, kad ir kas būtų, padėsiu tau, myliu… liepė atsipalaiduoti.- viskas bus gerai, pažadu. tikėjau juo. jis lėtai, žiūrėdamas man į akys taip, kaip per pirmą mūsų susitikimą, lėtai, lėtai iėjo į mane… Jaučiu ji savyje, jokio skausmo tik truputo gelia, džiaugiuosi.Jis nusišypso ir pasakė: – matai, nera ko bijot. judėjome ritmingai, isibėgėjome kol galiausiai pasiekėme tikslą. ooo, neapsakomas jausmas. Kitą rytą mes nuėjome prie visu tęsti mūsų švente. buvo idealu. Kitą dieną mes turėjome vyktį medaus mėnesio, tačiau aš sužinojau tik nuvykus ten, mat vyras norėjo padaryti man staigmeną. Tai buvo Ispanija, mano nuostabioji šalis. Medaus mėnesis kaip ir buvo toks saldus, mylėjomes kone kiekvieną dieną, po mėnesio sužinojau kad aš nėsčia, jis labai buvo apsidžiaugęs. Štai po viso to praėjo metai… Supuoju ant rankų mūsų sūnelį mūsų naujame name. Meilė dar nei sekundei mum neišblėso, tik žinome kad per visas patirtas nelaimes, baigiasi laiminga pabaiga, kurioje ir gyvename- ilgai, ir laimingai….