Buvau jau praradus tą tikėjimą vieninteliu ir nepakartojamu princu ant balto žirgo. Bet visai netikėtai susirašinėjant su pažįstamu kažkaip išėjo kalba apie romantiką ir… pusiau rimtai pusiau juokais susitarėm susitikt jo mieste. Jau tą pirmą vakarą nevaldėm rankų. Bet jis nuomojos butą su broliu ir mums nebuvo kur grįžti. Per antrą susitikimą jau likom nakvot kartu pas mane, bet pasikalbėjom, kad abiems tai būtų pirmas kartas ir rankos kažkaip sustojo ties glamonėm ir bučiniais. Šiaip nesu tokia mergina kur iškart į lovą su bet kuo, jis – irgi. Bet mes abu… Tada nesupratom kas vyksta. Negalėjom rankų ir lūpų viens nuo kito atitraukt. Dar keli savaitgaliai kai susitikom ir liko tik vienas savaitgalis iki tol kol aš pusmečiui išvažiuosiu į užsienį. Tai jau buvo iš anksto suplanuota ir nieko negalėjau pakeist. Nors tie visiškai nauji jausmai, ta trauka norėjo laikyt ir nepaleist manęs Lietuvoj. Taigi, liko vienas savaitgalis. Nuvažiavom į Palangą. Dar autobuse negalėjom rankų vienas nuo kito atitraukt. Aš jau net jį ramint pradėjau “Gi žmonės aplinkui”. O Palangoj lietus, beveik šlapdriba, sausio mėnesis. Vistiek nuėjom iki pat tilto galo, grįžom į nuomojamą butuką jau visai kiaurai šlapi. Sako “Galiu paskolint sausas kelnes, jei nori”. Net pasimečiau nuo tokio pasiūlymo. Juk mes taip neseniai bendraujam. Matėmės vos kelis kartus. O dabar… Chm. Pavalgėm vakarienę, nusiprausėm, susiruošėm miegot. Lovoj rankos pačios pradėjo slyst vienas prie kito. Bučiniai. Visą dieną galvojau, kad va šįvakar ir bus TAS kartas. Bet jis nieko neužsiminė ir aš visai užsimiršau. Galvoju gal nenori skubint reikalų. Bet… Bučiuojamės mes lovoj ir jaučiu, kad kažkas netaip. Jis kažkoks sunerimęs. Neatsipalaidavęs. Sako: “Pasitikimi manim?”. Aš vėl pasimečiau… Bet sakau “Taip”. Vėl bučiuojamės. Kažkas neišsakyta tarp mūsų. Neramu. Nejauku. Pagaliau susivokus klausiu “O tu?”. Jis irgi sako “Taip”. Dar kažkiek bučinių. Noriu sulaužyt šitą nejaukumą paklausdama kas yra. Bet nesuspėju. Matyt jis prisiruošia, sako “Nori pasimylėt?”. Aš jau buvau galvojus daug apie šitą klausimą ir suvokiau, kad šitas žmogus… Jis kažkoks kitoks. Jis ypatingas. Tai kas vyksta su juo – nepakartojama. Todėl jau nebematau tikslo saugot savo nekaltybę. O juo labiau – aš jam irgi pirma. Todėl tyliai sušnabždu “taip”. Jis greit išslysta iš po anklodės ir pradeda kuistis kuprinėj, išgirstu prezervatyvo pakuotės šiugždėjimą. Tada grįžta į lovą ir plėšia pakelį, maunasi. Nelabai sekasi, rankos šiek tiek virpa. Atsisuka į mane: “Ar viskas gerai?”. O mano galvoj… Daug daug minčių. Dieve, man 20, o aš tokia nepatyrus. Aš net nesupratau ar jam “stovi” ar ne, kai pirmą kartą glamonėjomės, dabar man atrodo baisu, kad jo penis TOKS didelis (kur jis ten tilps?). Visas susijaudinimas kažkur dingsta. Norėčiau dar glamonių, kad nebūtų to tarpo kai jis vargsta su prezervatyvu. Man neramu. Bet nieko nesakau, susigėstu. Jis jau užsidėjęs prezervatyvą. Tyliai sakau: “O jei bus daug kraujo?..” Jis sunerimsta. Akivaizdžiai nepagalvojo apie tai. Pasiūlau pasitiest rankšluostį, kad nesutemtumėm nuomojamos patalynės. Atrodo jau pasiruošėm. Pasilenkia ir pabučiuoja mane – akivaizdžiai sunerimęs. Po to sako “Ateik čia, kad būtų patogiau”. Aš pradedu panikuot, nežinau kas ir kaip turi vykt. Bijau. Todėl visiškai pasiduodu tam, ką jis sako, įsitaisau patogiai. Jis švelniai mane liečia. Dar kart paklausia ar tikrai noriu. Aš tik sulinksiu galva. Tada jis pamažu su pirštais paieško kur ir pradeda įeidinėt, lėtai. Sustoja, klausia ar neskauda. Aš dar iš vis nieko nejaučiu ir nesuprantu kas vyksta. Sakau, kad ne. Pajuntu labai labai didelį malonumą, o tada jį atsiveja skausmas. Kelias sekundes kenčiu. Bet jis per stiprus. Automatiškai pradedu rankom stumt jį nuo savęs. Sakau “Palauk, man labai skauda”. Jis sustoja, bet ilgai netveria, matau, kad žiūri dabar į mane visai kitu žvilgsniu. Jo akys dabar pilnos geismo. Pabando vėl eit gilyn, bet man labai skauda. Dar truputį tiesiog pabūnam taip. Jis žiūri į mane ir laukia leidimo. Sakau “Įeik gilyn, man skauda, bet vistiek eik, reikia”. Matau kaip apsidžiaugia tuo pasakymu, sunku jam buvo taip lėtai ir ilgai, ir laukiant… Skausmas tetrunka trumpai nors ir būna gan stiprus. O paskui vien malonumas. Iš pradžių jis nesupranta, ar man gera, ar man skauda.. Aš negaliu neaikčiot kiekvieną kartą kai jis. Vis kartoju kaip man gera. O jis vis juda ir juda… Paskui baigia. Akimirkai bando išsilaikyt virš manęs, neprispaust. Bet aš pati taip noriu pajust jo svorį, tą artumą, kad apsiveju rankoj ir prisitraukiu. Jis pasiduoda, užgula mane visu svoriu. Niekad nesijaučiau niekam tokia artima. Kelias akimirkas taip paguli, paskui nusirita į šoną. Aš einu į dušą, šiek tiek kraujo.. Grįžtu, klausia ar viskas gerai. Paskui užmiega. Labai greitai, nusisukęs į kitą pusę. Akimirkai užplūsta liūdesys, norisi verkt “Va, jis čia miega”. Bet greit susitvardau. Juk jam turėtų būt nemažas psichologinis išbandymas. Jam tai IRGI pirmas kartas ir realiai jis viską darė, o aš labai labai pasyvi buvau. Žinau, kad viskas gerai. Pavargus. Užmiegu ir aš. Kitą dieną daug vaikščiojam jūros pakrante. Man skauda ten, viduje. Jis vis klausia kaip laikaus, kaip jaučiuos. Sakau teisybę. Grįžę žiūrim filmą, kalbam, pradedam vėl bučiuotis. Dabar jau aš “lipu” ant jo, noriu jo. Bet jis sako “Turiu tik vieną prezervatyvą, pasiliekam rytojui”. Akimirkai nusiviliu, bet paskui suprantu kad ir aš vieną turiu.. Mes vėl mylimės. Šįkart jau visai neskauda, pradedam taip kaip vakar, paskui aš ant viršaus. Vėl keista, nedrąsu. Bet žinau kad viską šitam žmogui galiu sakyt. Net ir kvailiausias baimes. Tokio visiško pasitikėjimo dar niekam nejaučiau. Aš padedu sau šiek tiek su ranka. Baigiam kartu. Tiksliau jis baigia, pajutęs kad aš baigiau. Tos kelios akimirkos, kai gulim sukaitę, apsikabinę, mano plaukai susimaišę su jo plaukais…. Dabar jau 5 mano buvimo užsienyje mėnesis. Draugystė kuri prasidėjo vien fiziniam lygmeny dabar peraugo į emocinę. Na ir kas, kad per skype. Dabar jau išnyko tie nedrąsumai, galim kalbėtis apie viską. Net ir savo pirmus kartus aptarėm, apkalbėjom, pasijuokėm kokie vaikai tada buvom. Kokie nedrąsūs. Žinau, kad jokio kito žmogaus man nereikia gyvenime. Kai grįšiu būsim kartu. Ir džiaugiuosi, kad savo pirmą kartą atidaviau žmogui, kuris to vertas, kuris jį brangina. Atidaviau pirmą ir gavau pirmą. Būtent tokio pirmo karto visiem ir linkėčiau – nuoširdaus, atviro, nebauginančio.