Pykomės… pykomės ir dar kartą pykomės. Jau atrodė nėra kur toliau… man jau mintyse ėmė plaukti vaizdai- gyvenimas be Tavęs- tokio mylimo ir dievinamo … anksčiau…
kaip keista, niekad nemaniau, kad galėtų taip nutikt su Tavim.
O pradžioj buvo vos ne pusė metų pilnos laimės, net sakyčiau , nenormalios, kai eini gatve su debiliška šypsena ir viskas aplinkui atrodo taaaaip gražu! Arba atsibundi ryte su mintim , kad esi Tu, o dieną važiuojant į paskaitas ar į darbą pravažiuoji stotelę… Tas jausmas buvo toks stiprus, kad nieko (išskyrus Jį) nemačiau, o ir nenorėjau matyti! Po pusmečio jau apsipratau su ta mintim , kad TURIU Tą- išsvajotą išgalvotą ir Jis yra MANO!
Vėliau viskas ėjo kuo toliau tuo geriau, tik dingo ta kvaila šypsena, tiesiog priėmiau kaip faktą, kad jis yra ir mums labai gera kartu. Būtent tokio ir laukiau visą savo gyvenimą- griežto, vyriško , protingo, stipraus, gal kiek šaltoko. Jo žodis visada būdavo paskutinis ir ilgą laiką man tai net patiko, gi iš tikro ir ieškojau tokio- autoriteto.
Bet štai jau daugiau nei po metų draugystės pradėjau maištaut ir Jam tas nepatiko, prasidėjo gičai dėl visko, dėl kiekvieno Š… Ir kai jau pradėjau galvoti, kad nėra kitos išeities tik eit kiekvienam savo keliais, atsitiko štai kas…
Sėdim mes kavinėj, jis kaip visada mane auklėja, o aš savo ruožtu atsikirtinėju kaip papuola, nelabai jau rinkdama žodžių. po valandėlės nusprendžiam nuvažiuot pas jį pažiūrėt filmo, kol visi susiruoš (tą vakarą buvo planuojamas stalo žaidimų vakaras pas vieną draugą).Grįžtam, surandam ką norėtume žiūrėt, įsijungiam, žiūrim. po kelių epizodų jau Jis murkia man kažka į ausį, keista galvoju, kažkaip buvau nusiteikus ir šį vakarą “pakariaut”, o čia… paskui, matyt, pagalvojo, kad čia taip lengvai manęs neipaims, užsitempė ant kelių, bučinys… TOOOKS, kad man jau ten galva apsisuko vien nuo jo…Ir tada į ausį dar sušnibždėjo “pasimylekim čia- ant kėdės…” Man jau ne silpna paliko, bet kaip visada yra vienas BET … tėvai namie ir kažkaip labai nejauku, o jei užeis(nors paprastai jie to nedaro, bet o jei!!!) Kitais atvejais būčiau pasakius “ne” ir būtų šventa (nors dar neteko to sakyt 
, o šį kart Jis atkaklus, bučiuoja, liečia… Oooo…galvoju- neatsilaikysiu. bet bent jau ne per vidurį kambario, bent jau ne ant tos kėdės su ratukais. Viena kovą pralaimėjo, bet mūšis dar prieš akis. Nusinešė ant lovos, sega kelnes. Aš priešinuos, daugiau aišku iš principo ir idėjos, o iš tikro taip jo noriu, kaip dar niekados nieko nenorėjau. Sega kelnes, gal net kiek grubokai. O Jo akys, jos tokios, nežinau net kaip pasakyt, tokios būna tik aistros akimirka, tokios, beveik nieko nematančios. Vis dar nesileidžiu, galvoju, na, brangusis, buvai bjaurus , tai dabar taip lengvai manęs nepaimsi, o dar cia tokia “kompanija” kitam kambary… O pati mylėtis taip noriu, kad atrodo, jei sustosim numirsiu!
Kelnės nuskrenda ant tos pačios nelaimingos kėdės ir Jis stipriai užgula mane, aš jau vos nešaukiu, kad tai prievarta, Jis bučiuoja, taip labai labai bučiuoja… O aš jau galvoju, nu ir nusišikt man ant tų Jo tėvų ir ant visų pykčių ir apskritai- NORIU!!!
Jis paslenka kelnaites ir įeina, jaučiu, kaip skverbiasi į mane ir paskui jau nieko nebejaučiu, o gal nelabai suvokiu kas vyksta. Vienu metu tik įsikandau į jo petį, kad nerėkčiau ir dar keli jau agresyvūs “kirčiai” ir aš krentu … ir jis krenta, baigiam abu kartu. Taip gerai man dar nebuvo… o gal ir buvo, bet nebepamenu.
Dar pabuvom taip minutėlę, tada, aišku greitutėliai susitvarkom, kad ten ir tvarkytis aišku ne per daugiausiai reikėjo. Apsikabinau Jį ir kazkaip juokingai pasakiau “žinai kažkaip labai jau gerai buvo…” Šypsena Jo veide išdavė, kad tuo Jis labai patenkintas-VISKAS. Tas kartas buvo kažkuo ypatingas, ir ta stebuklinga frazė padėjo tašką barniams, ir dabar jei kuris pradeda vėl burbėti iš kart būna pasiūloma “ant kėdės”
Filmo taip ir nepažiūrėjom. Na ir velniop jį!
O jei kam įdomu, tai vadinasi jis “As good as it gets” arba kitaip “Gerai kaip yra”. O vat tam aš pritariu!