Erikas ir aš.

9 201 perskaitymų
fantzijos.lt

Nuo pat mažens kas vasarą atvažiuodavau į kaimą pas tetą ir dėdę. Tiesiog atitrūkti nuo miesto, pakvėpuoti grynu oru ir pasiilsėti. Kartais atvažiuodavom su drauge, kartais aš viena. Praeitą vasarą, kai man buvo 16 metų, ten mes atvažiavome su drauge. Atvažiavome, pabuvome su giminėmis, pasedėjome. Dar buvo ir mano tėvai, kurie buvo ten savaitgalį. Mums su giminėmis pabodo, užsinorėjome kažkur išeiti. Sugalvojom, kad eisim ledų. Pasiėmėm ir mano pusseserę, kuriai tuo metu buvo 6 metukai. Nepersirengėme, todėl ėjome su gražiais drabužiais. “Kaimo pažibos” :D. Visi į mus žiūrėjo. Labiausiai nervino bernų žvilgsniai. Dar ankščiau taigi buvo požiūris: “Fūūū, kaimietis”… :D. Kažkokie bernai prie pardės dar ir užkalbino, bet nekreipėme dėmesio. O vienas iš jų buvo kažkoks kitoks. Kaip ir ne kaimietis. Džinsiukai, graži maikė. “Stiliovas kaimietis”, sako draugė :D. Kitą dieną kai ėjome maudytis, pravažiavo mašina. Papypino. Ir vėl tas “stiliovas kaimietis”. Apsišika tegul, galvoju. Visų pirma mus skiria daug daug daug kilometrų. Visų antra, tada man kaimiečiai buvo “siaaaubaaas”… Net gėda prisiminti, pagal ką skirsčiau žmones. Tą pačią vasarą ten atvažiavau dar kartą, tik šįkart viena. Su pussesere ėjome iš parduotuvės. Susipykau su geriausiais draugais, nuotaika bloga. Einant vėl pamačiau tą vaikiną, aš jį atpažinau. Iš pirmo žvilgsnio duočiau jam gal apie 18 metų. Su draugu kažką pasikalbėjo. Beja, draugas tai buvo… grynas kaimas. Apterlioti treningai, neplauti plaukai. Na, o tas “mano” vaikinas atrodė irgi neįspudingai. Irgi su treningais, bet nors išskalbtais. Teko praeiti pro juos. Truputį išsigandau. Nežinia, kokių čia žmonių gali būti. Praeinant pro juos tas vaikinas man sako “Labas”. Aš nieko neatsakiau. Šiaip atrodė draugiškas susipažinti norintis vaikinas, bet juk patys numanote, kas gaunasi iš tokių pažinčių ir dar su kaimiečiais. Galvojau jau seks iš paskos, bet jie nuėjo sau. Vieną dieną sėdžiu ant supynių, skaitau knygą. Gretimame kieme išgirstu juoką. Pasižiūriu. O ten tie du. Iš to namo išėjo vienas vyras. Jis matytas – mano dėdės draugas. Tai turbūt jis tų dviejų tėtis, o jie – broliai? Na ką, kitą kartą žinosiu, kad jei ką, galima juos bus pasiųsti “toli toli”, išsiaiškinau – ne kokie manijakai :D. Vieną kartą sėdėjau prie ežero ir mąsčiau apie viską. Žiūriu, kažkas ateina. Tai tas vaikinas, tipo “stiliovas kaimietis” :D. Sako “Labas”. Ai, galvoju, juk nieko nenutiks, jei pasisveikinsiu. “Labas”. “Aš Erikas, o tu?”. Galvoju o siaube… Atsakau: “Nepyk, bet aš čia negyvenu, todėl iš mūsų bendravimo nieko nesigaus”. Ir nuėjau. Bet kažkuo jis man patiko. Pasižiūrėjau iš arčiau, toks mielas veidas ir gražus balsas, o ir akcentas normalus… Kaip tik tą dieną aš važiavau namo. Mašinoje mintys sukos tik apie “stiliovą kaimietį” vardu Erikas. O gal reikėjo su juo pabendrauti? Gi matos, fainas “bičas”, koks skirtumas, kur jis gyvena? Bet dabar jau nieko nepakeisi. Kokia aš kvaila ;/. Po savaitės laukė kelionė į Palangą. Jėėė, prie jūros. Ten buvo labai smagu. Ir vieną kartą einant su tėvais jie praeinant sustojo pašnekėti su kažkokiais žmonėmis. Žiūriu – čia tas dėdės kaimynas su savo šeima ir dar kažkokiais žmonėmis. Su savo šeima??? O Erikas? Bet jo čia nėra. Tik tas grynas kaimietukas. Staiga prie “kompanijos” priėjo vaikinas ir gal 12 metų mergaitė. Tas vaikinas – Erikas. Jis man šyptelėjo, bet nieko nesakė. Kur gi sakys – juk aplinkui abiejų tėvai ir dar kažkokia šeima. Praeinant jis man tyliai pasakė “O kas tau sakė, kad aš ten gyvenu?”. Tai tada iš kur jis? Iš čia? Iš Palangos? O Dieve, jis man patinka, juk aš apie jį galvoju… Reikia dar važiuoti pas tetą ir dėdę. Noriu susipažinti su Eriku. Po poros savaičių vėl prisistačiau į kaimą. Niekas nenustebo, kartais aš ten beveik visas vasaras praleisdavau. Dabar galvoju – o kaip ankščiau? Ar tomis kitomis vasaromis aš mačiau Eriką? Mačiau kažkokius vaikinus tam kieme… Bet neatkreipiau dėmesio. Man tiesiog buvo neįdomu. Kaip visada visa giminė sėdi prie stalo. Mano tėvai ir sako: “Kai buvome Palangoje buvome susitikę “pavardė”(na jie pasakė pavardę, bet aš jos čia neminėsiu), su jais dar buvo “vardas”(kaimyno vardo irgi neminėsiu”) sesers šeima”. Ir jie užsivedė kalbėti apie senus pažįstamus. “O kaip ta mergaitė jau didelė ar ne? Aš atsimenu kaip tie du jos vaikai čia atvažiuodavo, lakstydavo, o dabar tas vaikinas jau suaugęs, mergaitė irgi paūgėjus”. Apie ką jie čia kalba? Hm… Staiga man toptelėjo. Erikas čia negyvena. Ten buvo dvi šeimos. Tai vadinasi, kad čia gyvena Eriko pusbrolio šeima? Turbūt. Bet nieko aš čia nesuprantu… Staiga jie vėl apie kažką kitą pradėjo šnekėt. Man jau buvo neįdomu. Nuėjau ant supynių. Vis žvilgtelėdavau į Eriko, o gal Eriko pusbrolio namo pusę. Ir tas “tikras kaimietis” buvo ten. Bet Eriko ne. Ot nesiseka… Po poros dienų ėjau į pardę. Jis. Erikas..! Ką nors sakyti? Taip… Sakau “Eee… Labas”. “O, sveika”. “Ką čia veiki?”. “Laukiu pusbro”. “Aaa… Klausyk, jeigu tave įžeidžiau su tuo, ką sakiau prie ežero, na, kad sakiau, jog čia negyvenu ir neapsimoka bendrauti tai… tai žinok, aš buvau be nuotaikos ir tiesiog… nenusiteikusi kalbėti ir…” “Nieko tokio, visiems būna” – atsakė jis. Kažką pakalbėjom. Sako “Duok savo numerį”. Daviau. Ir nuėjau į parduotuvę. Šypsojausi, nežinia kodėl. Vakare su juo susirašinėjau. Pasirodo jis iš Kauno! Deja, rajonas ne tas, važiuoti oi kiek daug, bet svarbiausia, kad iš Kauno. Šiuo metu jam 19 metų, pirmakursis. O čia jis atvažiuoja pas pusbrą. Trim metais už mane vyresnis. Turbūt teks išsižadėti pravardės “stiliovas kaimietis”, ar ne? :D. Mokslai nei man, nei jam neleido daug susitikti. Aš buvau 10-okė, mokslai spaudė ir bijojau jų. Susitikdavom kartais, bet neperdažniausiai. O susiskambindavom kas dieną. Per atostogas matydavomės kasdien, savaitgalius praleisdavome kartu. Kuo toliau, tuo daugiau mes vienas kitam patikome. Tai jau nelabai paisėme kilometrų, kurie mus skiria, arba blogo oro ir susitikdavome vis dažniau. Smagiai atšventėme jo 20-ąjį gimtadienį, vėliau ir mano 17-ąjį. Vasarą, šią vasarą, prieš savaitę važiavome į kaimą(Aišku, ne kartu. Mane nuvežė tėvai, jis važiavo su šeima). Tik vakar grįžau… O visa tai įvyko šį šeštadienį. Mano teta ir dėdė išvažiavo į giminių balių, kartu pasiėmė ir pusseserę bei žinoma norėjo imti ir mane. Aš atsisakiau, man nepatinka tokie giminių baliai… Sako “Mes tavęs vienos nepaliksim”. Sakau “Aš nebijosiu, jau nebe maža mergaitė. Nekaip jaučiuosi(pamelavau), noriu anksti nueiti miegot”. Ačiū Dievui – išsiprašiau. Erikui jau 20, jam nereikia sakyti kur ir su kuo eina. Na, jo dėdė ir teta galvojo, kad jis patraukė su pusbroliu pas draugus. O patraukė pas mane. Pusbrui pasakė, kad eina pas mane, jis žinojo, kad mes draugaujame. Su Eriku namie sedėti nenorėjome. Sugalvojome vis dėlto nuvaryti į gamtą pas jo pusbrą ir jo draugus. Mūsų atvažiavo pasiimti. Pabuvome ten, bet mums greitai pabodo. Nuėjome pasivaikčioti. Per kokią valandą atsidūrėme netoli namų. Vakaras šiltas, nuėjome į laukus. Bučiavomės, glamonėjomės sėdėdami laukuose. Atsigulėme ir pradėjome vartaliotis :D. Kadangi abu prikolistai, sakau “O jeigu įsiversim į karvės šūdą?” :D. Ir pradėjome juoktis, o aš, kaip visada, žvengiau tiek, kad iš juoko apsižliumbiau… :D. Bet aplinkui karvių nebuvo – mūsų laimė :D. Juokėmės juokėmės ir paskui kokią minutę tylim, žiūrim į vienas kitą. Kaaaip nice… Aš jį tikrai myliu. Tikrai. Jaučiu. Iki jo buvo dar vienas vaikinas, kurį irgi buvau įsimylėjusi… Tada man buvo 13, mylėjau jį iki 15, bet tai buvo meilė be atsako… Kol Eriko nebuvo šalia man vis neduodavo ramybės mintys apie tą vaikiną, man jis vis tiek patiko. Bet meilė Erikui tai visai kas kita. Aną vaikiną irgi mylėjau, nors truputį, jaučiau. Nors man tebuvo 13 metų, bet pagal protą jaučiau – subrendau ankščiau. Atskiriu meilę nuo simpatijos. Pažiūrėję į vienas kitą vėl pradėjome bučiuotis. Tik šįkart kažkaip kitaip, aistringiau. “Aš tavęs noriu” – sakau. Jis suprato ko aš noriu… Aš tikrai to norėjau ir buvau tam pasiruošusi. “Ar tu tam jau pasirengusi?”. “Taip”. Jis sako, kad gali dar palaukti, kol man sueis 18 ar tiek, kiek aš aš noriu turėti metų prarandant nekaltybę. O aš visada norėjau ją prarasti 17. Rimtai. Nežinau kodėl. Jis pasiūlė eiti pas mane, arba, jei bijau, kad grįš dėdė su teta(nes jie turėjo grįžti kažkada naktį)galime eiti į jo pusbro mašiną… Aš sakau “Kam į tą mašiną? Turi prezervatyvą?”. “Turiu. Tu nori čia?”. Matėsi, truputį nustėbo. “O tau ką, gamta nepatinka?” nusijuokiau :D. Aš išvis mėgstu tokias ekstremalias vietas, nors, žinoma, kokių kaimo laukų ekstremalia vieta nepavadinsi, bet kaip pirmui kartui, tai gal ir taip. Bučiavomės, glamonėjomės, nusirengėme iki pusės, pasitiesėme ant žolės savo rūbus… Numoviau jam bridžus, o jis mano šortus. Ir pagaliau… Kelnaites… Buvo truputį nejauku. Pirmą kartą vaikinas mane mato nuogą, o ir aš vaikiną pirmą kart matau tokį. Bet ne ką ten ir matėsi, jau buvo naktis, buvo tamsu, tik nuo tolimų namų lempos švietė. Dar “pasiglamžėme” ir jis, užsidėjęs prezervatyvą i mane įėjo. Aš atsipalaidavau, maniau, kad taip mažiau skauda. Nežinia ko tikėjausi – dielio ar mažo skausmo. Pajutau kažkokį skausmą. Jis nebuvo milžiniškas, bet nebuvo labai jau ir nestiprus… Erikui tai nebuvo pirmas kartas. Bet merginų jis nekeitė kaip kojinių. Jo gyvenime be manęs buvo dar 2 panelės(čia tos rimtos jau). Na, aš jo niekada ir neklausiau, ar jis turėjęs vienanakčių nuotykių ir t.t. Kai baigėme aš tik pagalvojau “Jau”. Čia nei džiaugsmo žodis, nei liūdėsio. Tiesiog jau… Jau praradau nekaltybę. Jis mane palydėjome iki namų(na, tetos ir dėdės namų). Nuėjau po dušu ir ėjau miegoti. Su Eriku susitikome kaip ir visada. Mylime vienas kitą :D. Atsiprašau, jei pridariau klaidų.

Panašios istorijos

8 komentarai

  1. Kaimecia toki ir anoki? O ta mestiete is kur ne is kaimo? Pirmiau kaime visi gyveno , o po to miestus statyt eme.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>