Išdulkinta gyvenimo.

5 040 perskaitymų
fantzijos.lt

Atbukau. Jaučiuosi dulkinama gyvenimo ir į tai nebekreipiu dėmesio. Nulis emocijų, nulis jausmų. Šalta, bejausmė, frigidiška. Taip gyvenau beveik ketverius metus. Padėjus (ko neturėjus) ant gyvenimo ir ant žmonių. Nerūpėjo nei kitų nuomonė, nei jie patys. Būdavo žiūriu į žliumbiančią draugę, smegenys vis dar duoda impulsą, kad reik kažką daryti ar pasakyti (na suprantat, kaip paprastai žmonės elgiasi, tipo tai jiems labai rūpėtų), o aš tik stoviu ir šaltu veidu žiūriu į ją. Taip ir bėgo mano juodos dienos.., kol sutikau jį. (tie, kurie tikisi, kad nuo tos akimirkos aš apsiseilėjau ir išvydau pasaulį kitomis spalvomis, gali toliau nebeskaityti). Aukštas, tamsiaplaukis, žaliaakis emo berniukas (atsiprašau – VYRAS). Kas antros žioplės svajonė. O jis įsimylėjo mane – pilką, prieš vėjo malūnus (t.y. prieš save) kovojančią maištininkę. Nepasakosiu mūsų draugystės istorijos, per daug ji jau ilga. Pasakysiu tik tiek, kad mylėjau aš jį. Savaip, bet mylėjau. Praėjo beveik dveji metai draugystės. Buvo visko: pykčių, susitaikymo, vienas kito kūno pažinimo, žaidimų, bet iki galo neleisdavau eiti. Žinau, kad jam buvo sunku, bet sunku buvo ir man, matant mylinčias mylimo žmogaus akis, bet taip nenorint jam atsiduoti fiziškai. Tada TAI man buvo kažkas purvino, nepriimtino, atrodo kad organizmas dar nebuvo pasiruošęs priimti svetimkūnio. Kentėjo jis, kentėjau ir aš. Bet bėgant kartu praleistoms valandoms, dienoms, mėnesiams išvarginta siela priprato prie jo kūno… Vakaras, nuo poros kokteilių apsvaigusi galva. Gera jausti Tavo žvilgsnį, žiūrėti į Tavo akis, liesti Tavo odą… Gėdos nebelikę jau seniai, pažįstamos rankos ant mano kūno, pažįstamos lūpos liečia mane, glosto, žaidžia. Gera. Viskas kaip ir seniau, tik kitas tavo žvilgsnis. Šį kartą jame mačiau ne tik meilę, tave valdė aistra. Bijojau, bet pasidaviau (prakeiktas alkoholio poveikis). Atidaviau tau savo kūną (hm… susimąsčiau, ar kada buvau atidavusi tau sielą), suteikiau tau malonumą, o pati… Aš buvau dulkinama… Mylimas kūnas, lūpos, akys – viskas buvo mano, o aš neregavau. Receptoriai tarsi atbukę nebesiuntė signalo į smegenis, kad ruoščiausi patirti malonumą, kūnas maištavo prieš tai, kas vyksta. Iš sapno pažadino tik skausmas (ir alkoholis kažkur staiga išgaravo). Tik tai man leido suprasti, kad aš dar gyva. Maniau ištversiu. Ne, suklydau! Galvoje tik sukosi mintis kada tu baigsi (tiksliau: “bl šlykštyne baik čia dūsaut kai man skauda!”). Neatlaikiau. Nustūmiau. Nebuvo nei fizinės, nei dvasinės palaimos, kad atsidaviau mylimam žmogui… Ironiška, bet mane vėl dulkino gyvenimas…

Panašios istorijos

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>