Sveiki visi! Jau menesis kaip cia skaitineju ivairias malonias bei ziaurias istorijas ir vis gi nusprendziau papasakoti viena nutikima mano gyvenime, del kurio galejau prarasti savo didziausia laime ir meile… Tai nebus pasakojimas apie pirma karta, juolab kad jis buvo visai neromantiskas ir musu keliai, aciu visiems Sventiesiems, issiskyre ir kiek zinau dabar, tas vaikinas pasirinko nedora gyvenimo kelia.
Kai issiskyriau su tuo pirmuoju, po poros menesiu sutikau vaikina , kuris mane, nelaiminga bei nusivylusia vaikinais, apdovanojo karsta meile ir aistringomis naktimis. Nuo to laiko kai pradejome draugauti niekada nesiskyreme, taip jau mums abiems buvo gera leisti laika, kad ir draugus beveik pamirsome. Tai buvo, o ir dabar yra, mano svajone- protingas, visada geros nuotaikos, puikiai isaukletas ir mandagus, visada pasitempes, save priziurintis, o be to dar ir puikiai nuauges, tvirto sudejimo tamsiaplaukis. Su juo visada jauciuosi saugi bet kur ir bet kada, o kai ji lieciu visada uzplusta tik geros emocijos. Taigi cia prasideda istorija…
Po triju metu musu draugystes, kai jau buvom ipuseje aukstuosius mokslus, jis nusprende isvaziuoti vasarai padirbeti i uzsieni. Buciau vaziavus ir as, bet aplinkybes leme, kad likau, nes jis vaziavo ten pas savo artimus zmones ir man tada nebuvo galimybiu ten vaziuoti. Is pradziu net gi buvo idomu, kaip cia mums pavyks isgyventi vienam be kito 3 menesius, kai per trejus metus buvo tik keli kartai, kai nesimatem tik pora dienu. Taciau paskutini vakara pries jam isvaziuojant abu verkem apsikabine kaip vaikai- atrode, kad skiriames visam laikui, galvojau, kad numirsiu is ilgesio per ta laika. Jis isvaziavo ir as likau viena. Nusprendziau, kad ir man reikia kur nors isidarbinti, kad pirma karta paragauciau, kas tai yra darbas, o ir tam, kad veiklos tureciau. Pirma karta laukiau, kada greiciau pasibaigs ta vasara. Nuejau i pirma pasitaikiusia parduotuve ir pradejau dirbti. Darbas buvo sunkus, kilogramai tirpo, nekenciau visu zmoniu aplinkui, o ypac visad nepatenkintu klientu. Su mylimuoju susirasinedavome kiekviena diena, taciau kadangi abu budavom pavarge nuo darbu, tai tiesiog persimesdavome keliais zodziais, kaip sekesi diena ir palinkedavom graziu sapnu.
Kai jau atejo rugpjutis ir liko maziau nei menuo iki mano maziuko sugrizimo, su drauge nusprendem keliom dienom nulekt prie juros prasiblaskyt. Kaip visada tik su pakeleivinem masinom ir pirmyn ir atgal- dviese nebaisu 300 kilometru vaziuoti su nepazistamais zmonemis.
Kai jau atejo metas vaziuoti namo vel stabdem masinas. Vienas paveze iki Kauno. Vel stabdom, o taip karsta, galvas net isiskaudejo. Svajojom tik kaip cia namo greiciau parsirasti. Sustojo masina- pagaliau varom i Vilniu. Vairuotojas buvo gana jaunas, ir vis mus kalbino, nors man tai buvo vienodai. Daugiau jis snekejo su mano drauge, nes ji sedejo priekineje sedyneje. Isklausinejo, kiek mums metu, ka mokomes, kur musu vaikinai ir t.t. Pats pasigyre, kad baige finansus ir kad dabar turi gera darba, o ir dar savo masina pagyre, kad mes atkreiptumeme demesi, kad ji visiskai naujutele. Siaip labai daug stengesi kuo daugiau suzinot apie mus ir pats apie save daug snekejo. Pagaliau Vilnius, paveze specialiai mus vos ne iki pat namu. Buvom patenkintos ir kai jau islipinejom abiems mums dave po savo vizitine kortele ,sakydamas, kad jei kada uzsimanysim kavos galim jam drasiai skambinti. Buvo keista, bet ir savotiskai malonu. Mano draugei jis visai net patiko, kadangi jo bendravimas jai primine jos sena vaikina, kuri be galo mylejo. Susitarem, kad as jam neskambinsiu, o ji pabandys su juo uzmegsti artimesnius rysius.
Grizau namo ir griuvau i lova. Kitos dienos vakare nuobodziavau ir netiketai atradau tasej to nepazistamojo vizitine kortele. Sumaniau pazaisti. Paemiau ir nusiunciau jam zinute, kad zinotu mano numeri ir parasiau, kad jei nores kada arbatos, gali skambinti. Po pusvalandzio skambutis… Tai jis. Pasake, kad gal butu smagu susitikti ir nueiti i kina, nes jam liudna. As nenorejau, taciau jis atkakliai prase, sake, bus idomus filmas ir bus linksma. Sutikau, del ko veliau gailesiuos, o uzpykus drauge dar veliau padekos. Uz valandos mes jau ziurime ta kina. Daugiau bendraujam, nes kinas visai neidomus. Nusprendem, kad geriau nemaisyti kitiems ziurovams ziureti sitos nuobodybes ir einame i gretima kavine. Jis paklausia, ka gersiu. Kadangi karsta, tai tik salta alu. Jis taip pat.
Snekames idomiai, jam zodziu tikrai netruksta. Manes klausineja apie mano ateities planus, kada noreciau pvz. tuoktis, koks mano poziurys i meile, i neistikimybe ir dar daug visokiu temu mes gvildenam. As sedziu isitempus, jo beveik nieko neklausineju. Man truputi nejauku, nes jo nepazystu, be to bijau sutikti kokius pazystamus veidus, nes jei mano vaikinas tai suzinotu…
Jis tai pastebi, todel stengiasi isblaskyti mano nerima, geriam dar alaus. Po biski isisdrasinu ir as, labai jis man keistas, be galo paslaptingas jis man atrodo. Po truputi apsinesam. Jis ziuri vis paslaptingiau i mane, nuo jo akiu man daros karsta- toks savimi pasitikintis jis jauciasi, o ir zvilgsnis jo toks protingas… Zodziai liejasi laisvai is musu lupu.
Pratesimas bus greitu metu, tikrai!