Perspėju iškart, kad tai nėra pirmo karto istorija ir pasakojimas yra labai ilgas. Už klaidas iškarto labai atsiprašau. Dar sėsdama į autobusą, vykstantį į sostinę, su ašaromis akyse, pasakiau sau: -Gana pakaks tos rutinos, kuri paskutinius metus diena iš dienos griaužė, ji tiesiog žlugdė mane. Iki paskutinės minutės giliausioje širdies kertelėje buvo viltis, kad galbūt aš vis dėlto jam esu reikalinga, tačiau… jis taip ir nepasakė tų kelių žodžių, kuriuos taip troškau išgirsti. Tas tris valandas apie nieką daugiau negalvojau tik apie jį ir kažkada dar buvusius MUS. Nejaugi jis taip lengvai galėjo pamiršti tuos dvejus metus, per kuriuos tiek visko įvyko, o buvo ašarų, pykčio ,širdį veriančio skausmo ir didelė, didelė meilė, niekada jo nelaikiau prisirišus, bet kad ir kas nutikdavo jis visada grįždavo. Grįždavo kvepėdamas kitų kvepalais, užtinusiomis akimis nuo naktinių šėlionių ir aš visada jį priimdavau, ir visada sakydavau šis kartas paskutinis, bet po paskutinio sekdavo kitas paskutinis, o tada dar kitas paskutinis. galbūt čia ir buvo mano klaida, kad nesugebėdavau jo atstumti. Ir todėl atstumta likau aš. Kad jis bent įsivaizduotų, kaip man tada skaudėjo, kiek ašarų susigėrė į mano pagalvę ant kurios patyrėme tiek audringų naktų. Pamačiusi Vilniaus autobusų stotį nusivalau ašaras užsidedu didelius tamsius akinius ir žengiu į savo naująjį gyvenimą, žengiu į tavęs pamiršimo kelią. IR KOL TAVĘS NEPAMIRŠIU TOL NEGRĮŠIU. Jau sėdžiu lėktuve ir man taip lengva, vien nuo minties, kad tavęs nebematysiu suprantu, kad man pavyks tave pamiršti. Po metų prabūtų emigrantų sostinėje- Airijoje galvojau, kad vis dėlto man pavyko. Dirbau daug ir sunkiai, plėšiausi per du darbus ir ne dėlto, kad man labai reikėtų pinigų, vėlgi visos mano pastangos buvo dėl tavęs. Po metų, pavasarį, grįžau į Lietuvą čia taip pat negalėjau atsipalaiduoti nuo darbų, turėjau didelių svajonių, o iki jų pildymosi pradžios buvo likę tik kelios savaitės, todėl turėjau suktis labai greitai. Ieškojau mašinos ir buto, o dar galybė smulkmenų, kurios neleido tavęs prisiminti. Vėliau taip išsvajoti kursai. O dar vėliau krūvos darbo, beprotiškai mėgiamo darbo. Taip ir nesiskųsdama gyvenimu gyvenau iki vieno savaitgalio, kada grįžau pas tėvus ir sutikau JĮ. Prasikeitėm keliais žodeliais, kokie mes pasikeitę ir kaip seniai bekalbėjom. O pasikeitę tikrai buvom jis suvyriškėjąs aš išgražėjusi vien tie numesti 10 kilogramų ir tie šviesūs banguoti tavo taip dievinti plaukai siekę pečius dabar jau iki liemens, tai tikrai darė didelį įspūdį. Tau užsiminus, kad seniai matėmės ir kad reiktų kada susitikti, nieko blogo nepagalvojau ir pakviečiau tave atvažiuoti savaitgaliui pas mane, i Klaipėdą, tiesio pasilinksmintume, pakalbėtume kaip seni geri draugai. Štai ketvirtadienis gaunu žinutę su klausimu ar pasiūlymas dar galioje ir ar gali atvykti rytoj vakare, atrašau, kad žinoma gali ir kad mačiau jog kino teatre rodys gerą filmą, kurį galėsime pažiūrėti, o po filmo pas mane išgertume vyno ir pasikalbėtume. Štai ir penktadienio vakaras aš darbas jau visai eina į pabaigą ir gaunu jo žinutę, kad jis jau netoli Klaipėdos atrašau jog važiotu tiesiai į mano namus, nes aš tuoj grįšiu. Aš pasitvarkau plaukus pasidarau naują lengvą makiažą aš jau namie, o jis jau manęs laukia įeiname į butą. Jis pagiria, kad butas tikrai klasiškas,o aš jam pasakau, kad įsitaisytų patogiai, o aš lekiu persirengt. Grįžę iš kino sėdėjom ir kalbėjom apie viską: darbus, mokslus praėjusius metus ir panašiai. Apie 2 valandą nakties paklojau jam sofą svetainėje, o pati nuėjau miegot į miegamąjį. Tačiau vos padėjus galvą ant pagalvės pradėjo lysti tos pačios mintys, kurios lindo prieš du metus. Supratus, kad užmigti nepavyks nuėjau į virtuvę pasidariau arbatos ir tyliai nutipenau į balkoną. Man visada patikdavo žiūrėti į naktinio miesto šviesas. Po kelių minučių atėjo jis ir turbūt suprato apie ką mąstau, todėl atsirėmęs į turėklus ir taip pat žiūrėjo i tolį. Atnešiau jam arbatos ir jis manęs paklausė klausimo, kurio mažiausiai iš jo tikėjausi: – Tu man taip ir nepasakei, kodėl tada išvykai beveik niekam nieko nesakiusi. – Atsakyti atvirai? – Išvykau, nes nuo išsiskyrimo iki išvykimo, taip ir nesugebėjau tavęs pamiršti. – O išvykus pavyko? – Iki šio vakaro maniau, kad pavyko… – O aš iki šiol nesupratau kodėl tada tave palikau. – O aš supratau. Su lig šiais žodžiais pajutau jo švelnių lūpų prisilietimą ant savo kaklo, jis žinojo kaip man tai patinka. Širdis trankėsi kaip pasiutus, o protas liepė liautis, tačiau aš kaip visada pasiklioviau tik širdimi, įsisiurbiau jam į lūpas ir pajutau tai ko ilgėjausi šitiek laiko. Pasiekus miegamąjį nuo mano kūno slyste nuslydo chalatėlis. Ach, koks nerealus jausmas kai liečiasi du nuogi ir vienas kito išsiilgę kūnai. Na, o tada kritome į lovą ir prasidėjo tai ko abu taip norėjome. Tai ką tada abu jautėme aprašyti žodžiais tiesiog neįmanoma tie meilės ir ilgesio kupini prisilietimai tiesiog degino visą kūną. Jo bučiniai buvo tokie aistringi, nuo jų kūne virte virė kraujas, nuo lūpų jis lėtai perėjo prie kaklo, bučiavo kiekvieną mažyti odos lopinėlį kandžiojo ausytę, pereidamas prie krūtinės bučiuodamas krūtis atsegė ir nuėmė liemenėlę jis glamonėdamas mane glostė mano kojas ir užpakaliuką kai lūpomis buvo pasiekta pilvo apačia neatitraukdamas savo lūpų nuo mano kūno numovė kelnaites bučiavo ir laižė vidinę šlaunų pusę prieš įeidamas į mane pakuždėjo, kad turi nueiti ir pasiimti apsaugą tačiau atsakiau jog jos nereikia, nes vartoju kontraceptikus (merginos žino, kad jie vartojami netik kaip apsaugos priemonė) po šių žodžių jis lėtai į mane įėjo tokio malonumo dar niekada nebuvau patyrusi. Vos tik įėjus, kūną užplūdo nežmoniškas malonumas, na o apie orgazmą tokį kokį pajutau aš, svajoja kiekviena moteris. Tai tokia mano ne pirmo, bet pačio geriausio karto istorija.