Taigi, viskas įvyko labai greitai ir netikėtai.
Teko man išvažiuot kuriam laikui studijuot į užsienį, kur laiko veltui neleidau, kasdien pasisėdėjimai, pasišokimai, alučio degustacijos, nauji žmonės,kelionės etc. Taip ir susipažinau su vienu piliečiu, kuris kaskart vis įkyriau pradėjo demonstruoti man savo dėmėsį. Galvoju : na tu, manai, kad gražus, tai jau kiekviena kaip kilimėlis tiesis po kojom? Pfi, nesilauksi. Bet galiausiai per tuos nesibaigiančius pasisėdėjimus susibendravome, net bendrą kalbą radom, apie keliones šnekėti pradėjom. 
O čia iš kalbos išplaukia, kad va, turėsim visi penkias dienas laisvas, gal važiuosim kur nors?
Aš jau iškart planuoju kelionę į šalies pakraštį, kur anksčiau gyvenau, aplankyt draugų ir visų pažįstamų. Galiausiai tas mano pilietis tarsi iš miegu pabudęs susivokia, kad turi namą (pilną giminių ) vienam labai gražiam regione ir galėtų mus, vargdienėlius studentus, nemokamai prigblobti ir apnakvydinti. Viską susitariam, bet.
Laikui bėgant dalyvių skaičius mažėja, mažėja.. Liekam dviese su piliečiu. Šypsosi gudriai, tikisi kažko. Na jau ne, su manim neišdegs: nakvot panakvosiu, o toliau – špyga taukuota. Galiausiai kaip kokie nesusipratėliai iš pradžių juokais juokais, o vėliau jau rimtai išpažįstame simpatijas ir pradedame iš rankučių susikibę vaikščioti. Bandau visų tų romantiškienų išvengti,nepavyksta, bet kenčiu, kad nakvynę ateity gaučiau
Galiausiai atkeliaujame į tą svajonių kraštą. Teoriškai jau žiema, o praktiškai lauke žydi gėlės ir ne taip jau ir šalta.
Taip bastomės dvi dienas, aš pakorusi liežuvį nuo įspūdžių gausos, o jis – iš nuovargio, nes man vis negana ir viską noriu apžiūrėti. Vakare jau net minčių apie nieką nekyla, bėgtute išsivalom dantis ir griūvam į lovą. Tiksliau – dvi atskiras lovas tam pačiam kambary.
Galiausiai trečią dieną sumąstome vakare ‘išeiti į žmones’. Apsirėdome, išlendome laukan, nieko nerandame, sušąlame taip prisidabinę, grįžtame namo ir bėgame šildytis prie pečiuko, įsijungę TV.
Na štai, galiausiai televizorius pradeda neberūpėti, o sofutė darytis per maža Tik tarp kitko dingsta batai, dingsta rūbai, dingsta pasipriešinimas.. Net nespėju išriaumoti, kad va, nekalta dar esu, kad paalauk, kur mes čia ant sofkutės??; o jau pilietis bando į mane įeiti. Skauda, skauda, nieko nepadarysi, bet perkenčiu ir visai neblogai mums tas pirmas kartas pavyksta 
Vyriokas, kad aš nekalta (bet kur tas jo supratimas pasidėjo..?) sužino gal tik po poros savaičių ir .. nerealiai suglumsta: O tai kraujas kur, nebuvo? O tu, sakau, su giminėm savom šnekėjai po mūsų išvykimo? Na šnekėjau. O dėl sofutės dėmių nieko nesakė?
Nutylėjo. Ir dar pabučiavo mane. Matyt, labai bijojo gauti sąskaitą iš giminių už sofkutės valymą..
Štai taip netyčia ir staiga tapau moterimi ir visai to nesigailiu. Ko gi gailėtis, kai dabar dar ne tokią kelionę planuojam