Draugavau su vaikinu puse metu,6menesiu,kaip norit taip vadinkit.Viskas musu draugystesje buvo grazu.Jis nuostabus:geras,grazus,kulturingas,negeria,neruko,o svarbiausia mane DIEVINO.atrode kad viska butu padares del manes.buvo nuostabu,juo labiau kad jis buvo pirmas su kuriuos as draugavau.taciau paskutiniai musu draugystes menesiai buvo ne kokie.ir zinot,del to buvau kalta tik as.nezinau kodel taciau man reikejo kitu vaikinu.as savaji ar mylejau?turbut ne..ir is viso nebuvau patyrusi dar meiles,bet jis buvo pirmas kuris man patiko toks koks yra.jis man tikrai patiko, man buvo gera su juo,bet..kas man daresi tikrai neznau.esu grazi,gal ir sakysit per daug gerai apie save galvoju bet..laikau save grazia vien del to kad dazna tai gridziu is kitu.taigi vaikinu demesio man netruko.zodziu gaudavau daug viliojanciu zinuciu,skambuciu, siulanciu pasilinksminti, nulekti prie ezero, nuvazuoti i koki gimtadieni. visus,kurie man skambindavo as pazinojau, bet jie man buvo tik draugai, o as taip norejau su jais pasilinksminti..ir as sutikdavau..is pradziu slepdavau nuo savo vaikino bet paskui pasakydavau kad buvau su kitais..as su jais nieko nedarydavau,net nesibuciuodavau, buvau istikima,bet jeigu mano vaikinas taip lakstytu su kitomis,as buciau tikrai nepatenkinta,patenkintas nebuvo ir jis..zodziu ilgai paskaciau jei reiktu parasyti viska ka mes kalbedavomes del tokiu mano pasilinkmsinimu,bet pasakysiu tiek kad nusprendem isikirti.buvo labai sunku, dar bandem simta kartu,taciau kai tik gaudavau sms is kito..pasikeisdavo lyg man mastymas.galvodavau as esu jauna,spesiu dar pabuti su vienu zmogumi, noriu laisves!na,is tiesu nelabai dabar ir gailiuosi kad isiskyriau,nors kartais..zodziu nusprendem isiskirti,ta diena verkem ir as ir jis..bet daugiau skaudinti jo negalejau,o jis nebegalejo buti skaudinamas.
ir..nezinau is kur man kilo toks noras, taciau..as taip norejau nekaltybe atiduoti nuostabiam zmogui, vaikinui kuris mane gerbtu ir myletu taip kaip jis. o taip kaip mylejo jis daugiau atrode nerasiu..taigi..is kur as radau tiek drasos, bet pasiuliau jam , na ne tiesiogiai taciau jis suprato mane is karto(gal ir pats apie tai galvojo)pries isikiriant pabandyti tai..
zinojau kad mano mama turi po poros dienu isvaziuoti,ir isvaziavo.Paskambinau jam ir pasakiau kad noriu susitikti,pasakiau:ateik pas mane,pasikalbesime..man to reikia.. IR jis atejo..galiu pasakyti tiek,kad pirmas kartas buvo ir man ir jam todel nebuvo lengva:)pasimylejom..man buvo gera vien del to kad nekaltybe atidaviau tokiam nuostabiam zmogui..ryte jis atsikele , paziurejo i mane pilnom akim asaru ir ..isejo…tada verkiau kaip isprotejusi,nors nesupratau kodel!juk as pati noriu viska baigti,tai kodel man buvo taip sunku!tada verkiau visa diena..buvo taip liudna, nenorejau nieko..bet nenorejau ir susitaikyti ir iki siol nesuprantu kode.
dabar jau praejo beveik metai, savo buvusi vaikina matau labai retai, jau negalvoju apie ji visai, turiu daug draugu, vaikino tureti dabar visai ir nenoriu.daugiau su niekuo nesimylejau, tik kai pamatau savo vaikina su mergina kazkodel suima toks pavydas..bet..bus dar tu bernu!:)tiesiog jis man buvo per geras.. o as norejau laisves:)