Niekuo neypatinga istorija. Tuomet buvau paauglė, labai tikėjausi, kad prarasiu nekaltybė bent jau sulaukus šešiolikos, na buvo likę pora gerų savaičių iki tokio amžiaus. Turėjau vaikiną, buvom apie metus pažįstami, o oficialiai draugavom nepilnus du mėnesius. Jis buvo beveik metais už mane vyresnis. Tikrai neatsimenu ką tą dieną veikėm, matydavomės kas dieną, na ir maniau, kad jis jau tas mano išrinktasis… Dabar kai pagalvojiu nei graudu, nei juokinga. Taigi tą dieną kaip ir daugelis kitų po mokyklos buvau pas jį, ką atsimenu tai, jog buvau su aptemptu trumpu sijonu. Gulėjom lovoj, kažką kalbėjom, pradėjom bučiuotis glamonėtis. Tai jau buvę daugkart. Tai su ta mintim, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks tai buvo kartas kai leidaus eiti iki galo. Pamenu, jog jausmas buvo keistas, nei per daug malonu, nei blogai, gal šiek tiek skaudžiai, bet tikrai ne taip , kad laikyčiau tai ilgai atminty. Na ji sbuvo švelnus geras, bet aš vistiek bent savaitę buvau kaip nesava, nesupratau gerai čia padariau ar blogai. Poto pradraugavom dar metus ir du mėnesius. Santykiai buvo siaubingi tikrąja ta žodžio prasme, bet mylėjau jį be proto, po išsiskyrimo sekantys metai buvo košmaras: iš pradžių ašarų pakalnė, vėliau vaikinų keitimas kaip kojinių. Negaliu pasakyti, kad gailiuosi, taip tikriausiai viskas turėjo būti. Na o šiandien turiu kitą draugą su juo jau pusantrų metų. Bet abu jie kaip sekso partneriai tikrai neypatingi 