Mano pirmas kartas buvo su vyru, su kuriuo iki šiol esame kartu. Jis buvo paprastas, romantiškas ir planuotas.
Tačiau po dviejų metų mums būnant kartu, pradėjo kažko trūkti. Toks jausmas, kad aš jam neįdomi pasidariau, o jo dėmesio nebuvimas ir į mano vidų įnešė kažkokią tuštumą. Vienu metu pradėjome galvoti apie skyrybas. Viskas aplink nusidažė juodomis spalvomis. Namo grįžti nebesinorėjo, dažnai užtrukdavau su draugėm kavinėse ar klubuose. Rasdavau jį išgėrusį namuose prie televizoriaus.
Vieną dieną sužinojau, jog išteka mūsų draugė. Pakviesti buvome abu. Todėl ir dovaną turėjome pirkti kartu. Susiruošėme į parduotuves. Nieko tinkamo neradome, o gal tiek buvome vienas nuo kito pavargę, kad ir nesistengėme vienas kitam padėti sugalvojant dovaną.
Grįžome namo nieko nepešę. Jis vėl prie televizoriaus, aš – prie kompiuterio. Pradėjau ieškoti patarimų dėl vestuvinių dovanų. Už akių užkliuvo vienas netikėtas pasiūlymas – padovanoti vibratorių. Ir nors tuo metu buvau prieš tokius dalykėlius, tąsyk, galbūt dėl tylos asmeniniuose santykiuose, toks pasiūlymas mane sudomino.
Tai buvo vibratorius, skirtas poroms. Tokių niekuomet nebuvau mačiusi. Todėl pasikviečiau Jį norėdama pasitarti. Jis tarsi nereaguodamas sutiko, nors mačiau, kad Jam toks mano dovanos parinkimas atrodė keistokas.
Taigi, po savaitės sulaukėme siuntinio (į tokią parduotuvę buvo gėda eiti, todėl nusprendžiau atsisiųsti paštu). Vakare susėdome pasižiūrėti. Mačiau, kad ir Jam darosi įdomu kas tai per daiktas. Išpakavome siuntinį, kuris atrodė kaip paprasta dėžutė ir jame radome kitą dėžutę su mūsų pasirinkta dovana.
Kadangi nelabai supratome kas tai per daiktas, nusprendėme atsargiai išpakuoti ir pasižiūrėti. Pakuojant jaučiau, kad tarp mūsų kyla jaudulys. Be žodžių žiūrėjome vienas į kitą. Jis paėmė mano ranką, į kitą pasiėmė siuntinį ir greitu žingsniu nusivedė mane į miegamąjį.
To vakaro niekada nepamiršiu. Dar niekuomet nebuvau patyrusi tokių intensyvių pojūčių. Jam irgi žvėriškai patiko, todėl vibratorių, žinoma, pasilikome sau, o draugei su vyru padovanojome dovanų čekį.
Jau geras pusmetis kaip gyvename draugiškai ir vėl atnaujinome aistrą ir gerus santykius. Atrodo tiek nedaug tereikia… ir jei ne draugės vestuvės, ko gero viskas galėjo baigtis ir kitaip…