Jūra… Mėgstu ją ir vienatve… Einu tuo pačiu paplūdymiu, kuriame mes pirmą kart pasibučiavom… Tu turbūt nežinai, kad buvai pirmas žmogus su kuriuo aš bučiavaus jausdama meilę? O ar žinai, ką aš jausdavau, kai mane apkabindavai? Norėdavau ištirpti Tavo gėbyje… Buvai man be galo brangus… Buvai? Nežinau… Į šitą klausimą pati negaliu atsakyti… Buvai ar vis dar esi…
Atėjai į mano gyvenimą taip pat greitai kaip ir išėjai… Abiem taip turėjo būti geriau, abu turėjome pamiršti vienas kitą…
Grįžtu namo, sėduos ir ruošiu namų darbus. Nekenčiu jų, bet jie man padeda pamiršti Tave… Nors akimirkai… Gaunu sms, lyg tyčia neskaitau jos gal kokį pusvalandį. Pagaliau pasiimu telefona ir skaitau: “sveika, kaip sekasi?” Parašė jis… nuliūstu ir vis klausiu savęs: “kodėl? kodėl man parašei? Aš jau buvau Tave bepamirštanti…” Atrašau: “Koks skirtumas, lygtais tau rūpėtų” Nuskambėjo piktai, bet pati save priverčiau taip parašyti, nenoriu vėl visko pradėti iš pradžių… Kam man to reikia…? Tu atrašai: “Bet man rūpi”. Pagalvoju, kad geriau nebūtum to rašęs, nes mano skruostu nurieda ašara…Aš Tau rūpiu Neberašau taip šaltai, parašau: “na, jei jau rūpi, tai sekasi gerai, o kaip Tau?”. Pradedam susirašinėti ir susitariam susitikti tą patį vakarą, toje pačioje vietoje, kaip ir pirmą kart… Einu ir virpu… Nuėjusi pamatau Tave, Tu pamatai mane ir eini artyn, aš nusišypsau ir pradedu bėgti, Tu vijiesi mane, aišku po kelių akimirkų aš jau sugauta ir esu Tavo glėbyje… vėl jame… Jaučiuosi be galo laiminga, kai esu Tavo glėbyje man nerūpi tas, kad paskui bus daug skausmo ir ašarų. Aš paaukoju visas savo kančias, kad tik vėl nors trumpam pabūčiau su Tavimi. Visą vakarą bučiujamės, negalim atitraukt rankų vienas nuo kito. Senai nesijaučiau tokia saugi ir laiminga…
Vėl grįžtu namo… Mano mintyse vien tik Tu… Apie nieką daugiau negaliu galvoti…
“You’re the one I need”
Suprantu, kad meilė niekur nedingo, ji tik dar labiau sustiprėjo…Mano meilė, nes aš Tau tik patinku…
Kitą dieną susitikom ir vėl, mūsų pasimatymai tapo kasdienybe.
Po kokių dviejų savaičių mano tėvai išvažiavo, namie likau viena, pasikviečiau Tave, Tu žinojai, kad aš viena ir juokaudamas parašei: “prileisk vonią vandens”. “Hmz… Juk Tu žinai, kad nepripilsiu” – pamaniau. Ir šovė mintis: “O kas, jei pripilčiau?” Laiko nedaug, bet norint įmanoma viskas. Taigi spėjau prileist vonia ir pripilt putų. Pati įlipau į vonią, šalia pasidėjau telefoną. Skambutis į duris. Išsiunčiu iš anksto parašytą sms: “Įeik, užrakink duris ir ateik į vonią”. Ne už ilgo kažkas praveria vonios duris. Pamatai mane ir abu juokiamės. To Tu tikrai nesitikėjai… 
Pasijuokiame ir abu surimtėjam. Sakau: “tai nesirengsi?”, Tu nusišypsai: “O Tu nepadėsi?” Aš taip pat nusišypsau: “Ne, nes aš nusirengiau pati”. Tu pradedi rengtis, neištveriu Tavo kūno traukos atsistoju ir padedu Tau. Tu Įilipi pas mane (gerai, kad vonia didelė :). Mes pradedam glamonėtis, bučiuotis, Tu toks pats švelnus kaip ir visada, žinau, kad aš Tau ne pirma, todėl jaučiuosi kiek geriau ir saugiau. Po ilgų glamonių įeini į mane, skausmo beveik nejaučiu, nes Tu elgiesi labai atsargiai ir rūpestingai. Mes mylimės. Man buvo gera. Ne, orgazmo nebuvo, tiesiog buvo gera atsiduoti Tau, buvo gera jausti Tave… Baigėm… Aš apsivilkau chalatą, tu nusišluostei ir apsirengei savo drabužius. Nuėjom į kambarį, dar ilgai kalbėjom, visą laik buvau Tavo glėbyje. Tu bučiavai mano kaktą, lūpas… Išėjai… Pro langą lydėjau Tave akimis ir verkiau… Tik šį kartą ne iš skausmo, o iš džiaugsmo…
Kitą dieną sėdint fizikos pamokoje kažkas pasibeldė į duris, atėjo pasiuntinukas atnešė man rožę, pliušinį meškiuką ir atvirutę, kurioje buvo parašyta: “Myliu Tave”…