Man jau 19-iolika, vis dar neturiu vaikino, nezhinau buchiniu skonio, nejauchiu artimo zhmogaus shvelnumo. Mintyse tik viena – jog liksiu senmerge ar tapsiu vienuole. Gal del shito kazkiek ir pati buvau kalta, nes maniau jog esu negrazhi, niekam neidomi, bijojau kur nors isheiti. Galima sakyti buvau kompleksuota.
Drauges kaip imanydamos stengesi mane su visais supazhindinti, visur kviestis. Tachiau niekaip nepavykdavo uzhmegsti jokiu rimtesniu santykiu.
Na shtai, mano geriausios drauges vestuves. O dieve ash gi neturiu poros, o vienai nesmagu. Drauge uzhtikrina, jog pora man surado. Bet kaip gi ash, tokia drovuole, galesiu ishtart bent zhodi ka tik sutiktam vaikinui. Pagaliau tai nesvarbu, nes ash tikrai dalyvausiu vestuvese.
Arteja ta valanda kai busiu supazhindinta su antraja puse. Beprotishkai jaudinuosi, nenustygstu vietoje. Ir pagaliau mus pristato viena kitam. Paspaudzhiame rankas,nusishypsome ir jis nueina. O siaube, kaip mano shirdele dauzhesi, rankos drebejo, tachiau spejau pazhiuret i jo akis. Jos tokios grazhios, spinduliuojanchios shiluma. Susidraugavome, daug kalbejome, daug shokome, net pati saves negalejau atpazhinti. Pirma karta ishgirstu jog as grazhi. Eh..kokie tie zhodzhiai, taip noretusi jais tiketi.
Po keliu dienu telefono skambutis, ishgirstu jo balsa. Nustembu, nes tel.numerio tai nedaviau. Bet tiek to, priimu jo kvietima susitikti. Siulymas draugauti. Kodel gi ne, pamanau. Pagaliau ir ash turiu savo drauga. Arteja ruduo, o su juo ir mokslo metai. Abu ishvazhiuojame i ta pati miesta mokytis. Jis apsigyvena bendrabutyje, o as pas broli nuomojamame kambaryje.
Kiekviena diena po paskaitu susitinkame, kalbames ivairiausiom temom, net tokiom apie kurias su savo mama nekalbedavau. Vienas apie kita suzhinome daug nauju dalyku. Kaip man gera buti su juo, kokie saldus jo buchiniai. Suprantu, jog niekad nenoriu su juo skirtis. Mano gimtadienis. Eh, kazkodel man liudna. Brolis ishvazhiavo, draugas neateina. Galbut pamirsho kokia shiandien diena? Bet ne, skambutis i duris. Taip apsidziaugiu ji pamachiusi, iteikia dovana ir pasveikina su 20-uoju gimtadieniu. Buchiniai…Tokie svaiginantys, tokie aistringi. Turbut ivyks tai, apie ka seniai svajojau. O taip, jis shvelniai glosto mano veida, buchiuoja mano ausi. Rankos vis slysta zemiau, buchiniai darosi karshtesni. Atsega mano palaidinuke, liechia mano krutine, buchiuoja. Nebegaliu nustoveti, kaip svaigsta galva. Atsigulame i lova. Pradedu ash ji nurengineti, buchiuoti jo kuna. Abu jau be rubu, tik musu kunai taip trokshtantys vienas kito. Bet ash bijau, bijau to skausmo, tachiau jo zodziai mane ramina. Liepia nesijaudinti, atsipalaiduoti ir jausti malonuma, nes pazhadejo buti shvelnus. Ish tiesu, jis labai shvelnus. O dieve, skauda. Jauchiu kaip jo “draugas” skverbiasi i mane. Pajuntu shiluma. Taip, dabar man gera, shvelnus ir atsargus judesiai priverchia jausti malonuma. Tokio pirmo jausmo neuzhmirshiu niekad. Pasiekiam kulminacija. Gulim abu apsikabine. Jis prisipazhysta, jog mane isimylejo nuo tos akimirkos kai tik pamate ir nori visa laika buti tik su manimi. Apsiverkiu…ish dzhiaugsmo ir maloniu jo zhodzhiu.
Po treju metu draugystes, musu vestuves. Butinai pakviechiam draugus, kuriu vestuvese susipazhinom. Visi linki laimes ir ilgo gyvenimo.
Mes jau metai susituoke. Ir ka ash suzhinau. Kaip skaudu visa tai skaityti, jog man artimas zhmogus ieshko sau kitos, prisipazhysta jog per anksti vede. Kviechia internetine pashnekove atvazhiuoti ir net pasisiulo uzh jos kelione sumoketi. Kaip graudu.
Gal ir man ieshkoti ko nors…nes daugiau neishtversiu…