Pirmas kartas

Net nežinau kaip pasisveikinti, pirmiausia labas. Esu M (nelabai jauku savo vardo čia sakyt) , šiuo metu man 17 metų. O nuo pirmojo karto praėjo 1-eri metai ir 5 mėnesiai. Parašiau tik 3 sakinius o trukau jau 20 minučių. Jau seniai apie tai kalbėjau. Tad pradėsiu nuo pradžių. Buvau miela, sportuojanti, savimi pasitikniti mergina. Kartais gal net per daug pasitikinti, nes maniau kad su dideliu noru galiu pasiekt bet ką. (jau nebemanau taip, esu silpnavalė). Buvo Spalio, 15 diena. Turėjau 17h susitikt su drauge, būtume ėjusios į kiną, gal dar pavakarieniaut dviese. Susiruošusi skubejau į mūsų susitikimų vietą, pas suolelį kurį saugojo galingas ąžuolas. (kaip tyčia po mėnesio jį nupjovė…) Ėjau gatve kai prie manes pririedėjo mašina. BMW, atsidarė vairuotojo langas o ten, M (nežinojau ar rašyt vardą ar ne, tai palikau tik pirmą vardo raidę). Mano mokyklos, krepšinio žvaigždūnas. Pasisveikinau kaip ir visada, žinojau kad jam patinku, jį įdavė akys kurios per pertraukas mane sekiojo. Jis pasiūlė pavėžėt, na sutikau, nebuvau labai užsispyrus, nes ir jis man šiek tiek patiko (huh). Prieky sėdėjo dar vienas vaikinas kurio nepažinojau, jis tik įtartinai mane stebėjo kol mes važiavome (pati kalta) tik apsižvalgiau mes važiuojam visai ne ten, kiek sutrikau, paklausiau kur tu važiuoji gi ne ten, bet jis tylėjo. Nesupratusi pamėginau atidaryt duris, užrakintos. Liepiau jam stoti, mano nuostabai jis ir sustojo. Kažka sumurmėjo ir per priekį pas mane įlipo tasai vaikinas, atsitraukiau kuo toliau, bet jis sučiupo mane už burnos ir vienos rankos. Prisitraukęs artyn laikė taip stipriai kad net dusti pradėjau, o ranka taip nutirpo kad atrodo nutrūks ar panašiai. Pajutau skruostus deginant ašarą, nežinojau kas bus dabar. Bijojau pagalvot. Sustojom tik po gero laiko tarpo. Tuomet dar labiau suspausta pajutau jog mane velka. Bandžiau kasti, šaukti, draskytis, muistytis, bet mane tik dar labiau spaudė. Buvau kažkokios pašiūrės viduje. Burna suriško pačią pirmą. Įkandau gal 6 kart, bent tai galėjau. Verkiau. Pajutau kad mane nurenge, atitaukė striukę, bliukutė, lėmenėlė, kelnės, kelnaitės skriejo taipgreit nuo manęs. Drebėjau, verkiau, jaučiau kažkieno rankas ant mano krūtų, dar nemalonesnis jausmas TEN. Skausmas, ir dar daugiau ašarų. Mane darė. Taip mano siaubui tai ne sapnas. Kad ir kaip bandyčiau pabusti. Iš pradžių atėmė iš manęs nekaltybę, o po to sugebėjo ir išange pabandyt. Norėjau vemti, klykti, bet labiausiai mirti. Jaučiausi tokia pažeminta. Tik staiga dar baisiau jie abu, vienas ten į išangę, o kitas į neseniai sutrūkusią mergystės plėvės vidų. O dieve koks skausmas, plėšė, draskė. Ir viskas. Dingau. Pabudau tik ant šalto paviršiaus. Atrodo žemė, šalta, tamsu. Pajudėjau ir pasigailėjau šio noro. Skaudėjo viską, bet labiausiai širdį, skausmas vėrė savigarbą. Viskas panaiknita. Ištrinta. Lėtai pamėginau atsistoti, pavyko bet vargiai, bet puiku nes kaiptik už maždaug kilometro atrodo artinasi mašina. Vairuotoja sustojo net nespėjus man ištiesti rankos. Visa tokia pergalusi pribėgo. Apgaubė kažkuo kas kvepėjo taip saldžiai ir pasodino į mašiną, nejutau laiko tėkmės, nejutau nieko tik tą kvapą, jis buvo toks saugus. (šiuos kvepalus naudoju kiekvieną dieną). Pabudau tik rytą. Visur balta. Kažkas pypsi. Atrodo ligoninė. Šalia moteris iš mašinos, mama, sesuo. Pagalba. Tik po 5mėnesiu as galėjau pripažint sau kad buvau išprievartauta. O vaikinai buvo išteisinti. Neužteko įrodymų. Turbūt niekas to neskaityt, bet turėjau kažkam išsipasakot. Paskutinį kart viską pasakojau teisme. Žiūrėjau į M akis ir jų nemačiau, jos buvo tuščios. Nuo to laiko aš niekur neinu iš namų, mane į mokykla ir iš jos gabena sesuo. Baimė. Visur tik ji. Štai kas kamuoja mano gyvenima, baimė. Ačiū kas skaitė, kas suprato. Gal truputį ir palengvėjo…