Seniai cia uzsukdavau paskaitineti istoriju, dar kai mazas pyplius buvau, tik speliodavau, kada savo galesiu parasyti. Geresnes patirties negaleciau prasyti, galima sakyt, ko norejau, ta ir gavau. Vardu, vietoviu neminesiu, neduok dieve kas nors is pazystamu uzsuks i svetaine ir atskirs…
Istorija prasideda tuo, kad i mokykla atsikrausto naujas zmogus i musu klase. Ne mergina, o vaikinas. Iskart matosi, turtingas, laikrodukas ant rieso, akinukai, firminiai batukai, kostiumas. Sedim klasej, susizvalgom su savais, galvojam, ka sitoks gali mazam kaime daryti? Na tiek to, per pertrauka prieina prie musu, pasisveikina, susipazystam. Is pradziu dideliu vilciu neturiu, bet kiek pabendravus, pasirodo visai maladiec pacanas, nepasikeles, turi kaimisko kraujo. Man patinka. Atsikraustes is sostines, sake su tevais norejo ramybes lietuvos pakrastyje. Is pradziu netoli gyvenes, po to persikrauste i Vilniu, galiausiai cia gryzo gyventi. Tevai sekmingai ikure sodybu tinkla visoje lietuvoje, jei atvirai tai net nezinau kaip jos vadinasi, poilsio sodybos ar kaip… tikiuosi cia skaitantys daugiau supras, apie ka sneku. Matosi, kad nori padaryti ispudi, pora dienu praejo, jis sako, kad plota organizuoti nori. Pats tik pora kartu plotuose esu buves, todel klausausi. Long story short – pagaliau isejo susiplanuoti plota savaitgaliui. O plotas ne kur kitur, o toj pacioj sodyboj. Nusimato geras savaitgalis. Taip isejo, kad magaiveris sukviete beveik visa musu mokykla. Na, ne visa. Tik nemazai panu is musu klases, o apie viena as fantazavau… Ateina ta diena, susikroviau i kuprine daiktus, telefono pakroveja, nauju rubu, nei netycia savo apvemciau. Susitinkam autobusu stotelei su klasiokais, ir tom keliom panom, musu ten gal 20, is kart gera nuotaika. Pavaziuojam autobusu 10 km mazdaug, o nuo ten dar geri keli kilometrai pestute, kol prieisime sodyba. Einam visi, tik ziuriu is keliu merginu viena israudusi, ta, kuri man labiausiai patinka. Eina visa kelia galva nulenkusi, lyg kazkas ne taip butu. Atsilieku nuo savuju ir paklausiu: “ka, nebuvai plote?”, o ji tiktai: “ne.”. Supratau, kad nervuojasi, ir gal bijo, todel nusprendziau kelia prie jos eiti, gal pagaliau nebijosiu ir uzkalbinsiu ja. Prieinam sodyba, is toli girdisi muzika, gerimai ant stalo, zodziu buvo nerealu. Net nesulaukus tamsos iskart vienas is klasioku prisigere ir priveme i baseina, tiesa sakant tas pats, kuris niekad negere. Sedim, varstom stopke, tik ziuriu kamputyje sedi ta viena mergina, zaidzia telefonu, lyg kazkas ne taip butu. Galvoju, koks geriausias variantas butu ja uzkalbinti… iseinu i lauka, atsisedu ant kedutes ir gurksnoju alu, laukiu, gal ji iseis.. 10 minuciu prabega, ir stai ji, ateina, atsiseda kiek toliau nuo manes, suprantu, kad bijo, bet lyg ir uzkalbinti nori. Jau kiek tamsu. Zvilgteliu per peti i namus, o ten vakarelis tik prasideda, grindys apvemtos, nenuostabu, kad ji cia nenori buti. Prieinu siek tiek arciau, atsisedu, klausiu, ar patinka cia, atsako nelabai. Lyg ir nera ka sakyti, geras oras, sakau, gal nori pasivaikscioti? Sekunde tylos, pasiema, uzrakina telefona, isideda i kisene ir atsako taip. Atsistojam, pradedam eiti. Einam, rankos susiliecia netyciomis. Nesupratau, ar tai geras bandymas, bet pasiemiau jos ranka ir susikibau. Ar bijai tamsos? Taip, bijau. Ka tu cia veiki sitam plote, juk akivaizdziai cia buti nenori. Drauges mane istempe, as cia nenorejau. Klausimas po klausimo, einam viena rata, du, tris. Laikas bego greitai. Ji isidrasino, taip pat ir as. Praejo valanda, jau tamsu, sustojau, persimeciau rankas per petis, sakau, gal einam i vidu? Jokio atsakymo. Jos akyse maciau baime, o tuo paciu ir nora. Priartejau, pradejome buciuotis. 10 sekundziu praejo, ji atsitrauke, ir nuejo i vidu. Supratau, kad ji susigedo. 15 minuciu sedejau, galvojau, ar gera ideja buvo tai padaryti.. koks skirtumas… juk tai buvo geriausias momentas mano gyvenime. Nuzingsniuoju atgal, i vidu. Muzika jau nebegroja, visi iskrite, miega, tik vienas klasiokas ant stalo damusineja nol semke, apsizvalgiau dar karta, i laikrodi, jau laikas miegoti gal… tik kur ji? Uzlipu laiptas i antraji auksta, dar karta apsidairau, ir stai ji, ant mazos sofutes sedi, galvoja. Netoli jos didele lova, prieinu, numetu nuo jos tuscius butelius ir atsigulu ant nugaros. Mane pamato, is veido suprantu, kad susigedusi, issitraukia telefona, zaidzia… visa laika zaidzia, zaidzia, zaidzia… praeina valanda, galvoju jau viskas, gal pavyks uzmigti. Uzsimetu antklode, su mano judesiu ir ji, pasideda telefona ir isitaiso miegoti… tukstanciai sprendimu kaip prie jos prieiti, ar atsiprasyti, ar uzkalbinti? Nesvarbu. Meginu uzmigti. Pusvalandis, valanda. Nepatogu. Nepatogu del to, kad ji cia pat, o gal del to, kad miegu su drabuziais? Atsistoju, visiskoje tamsoje nieko nematyti, nusimetu dzinsus, maikute, numetu ant zemes. Pasiemu telefona laiko paziureti, ir cia pat jis iskrenta, tarp tukstanciu tusciu buteliu ant zemes. Apgraibomis ijungiu sviesa… o cia pat ji, susiraigusi ant mazos sofutes, apsimeta, kad miega, ziuri i mane savo ilgom blakstienom. Taip susilenkusi, kad moteriskos grozybes matosi geriausiu vaizdu! Jos veide nebemaciau baimes, ar drovumo, tiesiog smalsuma. Ciumpu ja ir metu ant lovos, pasigirsta juokas, jai patinka… nusirengiu nuo jos viska, pradedu buciuoti, zemyn….. Tos kelios valandos ejo lyg dvi dienos – kiekvienas judesys, prisimenu ji iki dabar… ji nieko nemegino daryti, tiesiog leidosi, megaujosi kiekvienu momentu, sypsojosi. Atsigulu prie pat jos, buciuojames gal pusvalandi, nesiruosiu nustoti, as ciupineju jos maksti, o ji mano kota. Jokio drovumo, tiesiog megavimasis vienas kitu. Pradedu laizyti kakla, krutis, nebegaliu sustoti. Sokstu ant jos ir kisu i vidu savo peni, faktas, kad jai irgi tai pirmas kartas, todel lyg kazkas neleidzia. Jai skauda, bega asaros is akiu, sakau, ar tau viskas gerai? Gal nereikia? Ji nusivalo asaras, i mane pasiziuri, atsilenkia ir pabuciuoja karstai. Pasako taip, reikia. Adrenalinas bega krauju, dar keli bandymai ir as viduje. Judesiai pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, niekur neskubame. Man – jausmas nuostabus, o jai, kiek suprantu, nieko… truputis kraujo ant paklodes, penkiolika minuciu, ir as jau prie pabaigos. Istraukiu, keiciam pozas, ji virsuj, o as apacioje. Ima i burna ir baigia tai, ka pradejo. Geriausias jausmas pasaulyje… baigia rankomis. Atsigulia prie manes, salia, ir stoja tyla. Dar karta atsiguliu ant jos, buciuojames… si kart ima i burna, darbuojasi taip, lyg tai nebutu pirmas kartas! Toliau, krentam i lova, apsidengiam viena paklode, miegam.. kita diena, atsikeliu vidudieni, ji miega. Nutraukiu paklode ir ziuriu i ja, ilgi rudi plaukai vos dengia jos stangrius papukus, vaizdas, kurio neivertinciau pinigais.. atsikelia, apsidairo, atsikelia visiskai nuoga, pasiziuri i mane, nusisypso. Sedziu taip pat, nuogas, mano kotas atsikeles pasiziuret, kas vyksta, kol ji daro rytinius pratimus.. VISISKAI NUOGA!! ISIVAIZDUOJAT? Pasilenkusi suniuko poza, o as vel, nieko nelaukdamas prieinu is galo, ikisu savaji, ir vel, vel… aimanuoja.. suprantu, si karta jai patinka, jokio skausmo, tik megavimasis. Metu ja ant lovos, ji ant virsaus sokineja, rankomis isikibu i jos stangrius papukus.. laikas pabaigai. Apsirengiame, nulipame zemyn, o visi dar miega, jokio garso, tik mes kartu… nuo stalo paimu alaus, ir einame i lauka, ja pavaisinu, ji sako, kad niekad nera ragavusi. Galva susisukusi nuo meiles. Einame namo, tiek isikalbejome, kad stotele praleidome.. Niekur neskubejome.
Ir pagaliau, istorijos pabaiga. Niekad nesitikejau, kad kadanors man tai gales nutikti. Iki sios dienos mylim vienas kita ir nezadam sustoti. Seksu uzsiemam daznai, abu tai mylim, negaliu prasyti geresnio gyvenimo, nei turiu dabar…Nuotykiai plote su laiminga pabaiga
Nepamirštamas vakaras
na tai ilgai netruko puse metu bet vistiek 