Tradicinis

6 345 perskaitymų
fantzijos.lt

Pirmas kartas… Po aštuonių metų tai skamba kiek keistai, gal net juokingai.
Jau net neatsimenu, kur susipažinau su ja (Pavadinkime ją Jolanta). Buvo tokia universiteto draugų grupelė, su kuria eidavom į filmus, koncertus, švęsdavom įvairiomis progomis. Prie mūsų kartas nuo karto prisijungdavo ir Jolanta.
Taigi su ta kompanija pas vieną draugą sode šventėme Naujus metus. Negaliu pasakyti, kad Jolanta manęs netraukė. Tačiau rimčiau ją užkalbinti nedrįsau. Tiesiog prieš prieš pora mėnesių buvau išsiskyręs su savo drauge, todėl buvo kažkokia vidinė baimė, kad nauja draugystė gali labai greitai baigtis.
Tame vakarėlyje vis kažkaip atsidurdavome vienas šalia kito – tai alaus kartu ragaujame, tai parūkyti abu išeiname į kiemą. Bet viskas baigdavosi tik kažkokiomis bendromis frazėmis ir pan. Gerokai po vidunakčio visi iškrito kas sau miegoti. Aš taip pat. Jokių minčių, apie kūniškus malonumus su kažkuo net nebuvo. Ir kokie gi kūniški malonumai tarp miegančių draugų? 
Kadangi po vakarėlio liko labai daug maisto, tai jį reikėjo kažkaip sunaikinti. Nutarėme fiestą pratęsti mano namuose. Kadangi gyvenau vienas tai jokie tėvai-seserys-broliai-giminės netrukdė. Vakarėlio tęsinys buvo toks pat šaunus kaip ir pats Naujų metų sutikimas. Atėjus vakarui dalis žmogeliukų liko nakvoti pas mane. Žinoma, pasistengiau, kad Jolanta miegotų su manimi. Kaip nebūtų keista,ji visai tam neprieštaravo. Tie, kurie tikisi, kad tą naktį kažkas įvyko, turėtų labai nusivilti, nes viskas prasidėjo ir baigėsi vienu bučiniu, po kurio abu atsitokėjome ir be žodžių vienas kitą supratę nusprendėme nedaryti to, dėl ko vėliau tikriausiai tektų gailėtis 
Ryte dar visi gerdami kavą pažiūrėjome kažkokį kvailą filmą ir išsiskirstėme. Prieš išeinant, Jolanta paprašė manęs paskolinti keleto kasečių (muzikos pas mane tuo metu buvo krūva). Kaip dabar atsimenu, kad daviau jai “Clannad” ir “Enya”. Po poros savaičių sulaukiau skambučio. Tai buvo Jolanta. Ji paklausė, ar dar nepasigedau savo kasečių ir ar nenoriu jų pasiimti. Tada atsakaiu, kad galėtumem susitikti kur nors mieste, kavos kur nors išgertumėm. “O kodėl tau neatvažiavus pas mane?”,- paklausė ji. Čia man buvo siurprizas. “Žinoma, kodėl gi ne”,- atsakiau.
Sutarėm, kad susitiksim po savaitės. Jolanta su tėvais gyveno nuosavame name, miesto pakraštį. Nusitrenkiau aš ten vieną sausio vakarą. Iš pradžių pokalbis nesimezgė. Jaučiausi kiek nejaukiai. Kažkaip buvau įsikalęs į galvą, kad bet kokia iniciatyva turėtų prilausyti vyrui (dabar taip tikrai nebegalvoju). Be to, už durų vis girdėjau vaikščiojant jos tėvus. Tačiau netrukus ant stalo atsirado tais laikais populiaraus “Napoleono” butelis. O dar po kiek laiko buvau pavaišintas cepelinais. “Nu nieko sau”, -pagalvojau “aš tik kasečių atsiimti, o čia tiesiog puota keliama…”. Po poros gurkšnelių konjako, liežuvis kiek atsirišo ir po kiek laiko jau kalbėjomės lyg seni geri draugai. Žinoma, kalba ėjo daugiausia apie mokslus – abu juk mokėmės tame pačiame universitete. Vienu momentu ji manęs paklausė “Klausyk, kas tarp mūsų yra? (t.y, kas mus sieja)”. Čia aš buvau tikrąja ta žodžio parasme šokiruotas. Akyse “skraidžiojo” “TETRIO” kaladėlės (pačiam dabar juokinga, kaip prisimenu – tuo metu buvau to žaidimo maniakas), negalėjau nieko atsakyti. Tik kažką mykiau, neva jaučiu kažkokią simpatiją. Tada ji iškišo gavą pro kambario duris ir šūktelėjo tėvam, kad netrukdytų. Po to, užrakinusi duris, priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia. Aš, vis dar negalėjau patikėti tuo kas vyksta. O apie tai, kas gali įvykti, net nedrįsau pagalvoti.
Ji pgarsino magnetofoną ir įsisiurbė man į lūpas. Velnias, vis dar buvau susikaustęs. Tačiau žaidimo taisykles priėmiau . Kiek truko tie bučiniai ir glamonės jau nepamenu. Atsimenu tik tiek, kad ji pati nusivilko viršutinius rūbus ir atsisegė liemenėlę. Nusirengiau ir aš. Jaučiau, kad mano “geriausias draugas” jau nerimsta. Glamonėjomės toliau. Vienu metu ji paklausė “Ar eisim iki galo”. Atsakiau nei šiaip nei taip – “Galim pabandyti”. Tada ji pasiūlė pasikloti lovą ir iš stalčiaus ištraukė prezervatyvą. Ji pasakė, kad jai tai bus pirmas kartas. Aš atsakiau, kad ir man. Ir štai, mes po antklode. Bet dar abu su kelnaitėmis Pasakiau “nu jei iki galo, tai iki galo”,- ir likau be jokio drabužėlio. Ji – taip pat. Vėl glamonėjomės ir bučiavomės. Jolanta paprašė manęs neskubėti ir vis klausė “Ar aš (t.y. ji) jau pasiruošus?” “Po velnių iš kur man žinoti? Pagal visus kanonus, mergina turėtų sudrėkti?” – galvojau aš. Ir kartas nuo karto ranka patikrindavau ar ji pasiruošus. Kai, mano nuomone, viskas buvo ok, beliko tik užsidėti sargį, o tai nebuvo taip paprasta .
Kai visi “paruošiamieji darbai” buvo atlikti, reikėjo padaryti “TAI”.
Koks gi ten darymas, gerbiamieji… Lova girgžda, už sienos – jos tėvai, tadicinė ‘misionieriaus’ poza, jos tyli dejonė, mano taip pat. Beje, turiu pasakyti, kad man, kaip tikriausiai ir jai, visai nebuvo malonu. Net skaudėjo. Po keleto judesių viskas buvo baigta. Gulėjome šalia vienas kito ir tylėjome. O iš radijo sklido Hadddaway “I miss you”… Dar ir dabar, jei kur nors per klaidą išgirstu šią dainą, tai šiurpuliai pereina per kūną.
Po to ji dar siūlė pas ją likti nakvoti, bet aš nusprendžiau taip nedaryti. Namo ėjau vis dar bandydamas suprasti kas įvyko… Nebuvo tai nei labai įspūdinga, nei labai erotiška.
Po to mes dar buvome susitikę keletą kartų. Tačiau į rimtą draugystę ar meilę mūsų santykiai neišsivystė. O kas išliko atminty iš to pirmo karto – išguldžiau čia, jūsų teismui.
PS. Ir atleiskit, kad pasakojimas toks ilgas

Panašios istorijos

1 komentaras

  1. Viskas labai šauniai skaitosi, “neviniojama į vatą” nesistengiama iš savęs rodyti “kažko”. Respect… :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>