Luzeriškas toks..

4 961 perskaitymų
fantzijos.lt

Su ja mes buvome mažai pažystami. Gyvenome tame pačiame bendrabutyje, tik kituose aukštuose. Nesu iš tų vaikinų, kurie gali patraukti akį, nepasižymiu ypatinga iškalba, tad nenuostabu, kad būdamas pirmame kurse dar buvau nekaltas kaip pati skaistybė.

Tik kelis kartus teko bučiuotis mokykloje ir tik “netyčia”. Draugavau kažkada su klasioke, bet iki rimtų santykių taip ir nedaėjome, o bučiniai buvo tokie, kad rodėsi ji tikejo, kad galima pastoti netgi jei mano liežuvis bus jos burnoje, tad kaip jau ir sakiau – nenuostabu, kad nekaltybė buvo mano didžiausias galvos skausmas, kai tuo tarpu mano bendraamžiai dulkinosi taip, kad negalėdavau miegoti neužsikimšęs ausų. Tad kas belikdavo – tekdavo prisigalvoti visokių nesamonių apie savo seksualinius nuotykius, kurie kaip dabar prisimenu – galejo “lipti” nebent tiems, kurie buvo tokie patys skaistūs kaip ir aš pats. Na, bet gyvenimas tesėsi, o mano ryžtas stoti į vienuolyną tik stiprėjo su kiekviena prabėgusia seksuališkai neishnaudota diena. Tad… Prasideda pasakojimas. Šiandien jau žinau, kad cit.: “Tas kuris nori, daro daugiau negu tas, kuris gali /G. Merjė/. O tuomet atsitiko štai kas… Vakare, užkankintas savo fantazijų ir negalėdamas ramiai užmigti įsijungiau kompiuterį, paleidau “Quake I” ir išsiliejau ant tuo metu buvusių gyvų zhmogų visą savo “seksualnoje ozobochenostj”, kol sugalvojau “pasmaukyti” (smoking – rūkyti). Išėjau į koridorių, pritūpiau lyg šikti norėčiau ir užtraukiau dūmą, kai iš viršaus nubildėjo žemyn mergaitė. Tokia smulkutė, kad nors aš pats nebuvau net normalaus kūno sudėjimo, bet pasijutau dideliu žmogumi kalnu. Žodžiu pasilabino, paprašė cigaretės ir tuo metu pamačiau ašaras jos akyse ir pamėkliškai atrodantį veidą, kuriam pamėkliškumo suteikė nuvarvėjęs tušas. Pasijutau nei šiaip nei taip, tačiau juk aš žmogus kalnas, o ji kaip ir coliukė tai nutariau paguosti… Kitaip tariant suvapėjau kažką tipo “Neverk mažute” ir pasigailėjau, bo buvau pasiūstas nx, prieš tai, žodžiais “nepi..k proto” išsamiai buvo paaiškinta, kad tai ne mano “kiškis tai ne man ir kištis”… Bet kadangi tai ne pirmas kartas ir šventai tikėjau, kad ir ne paskutinis – pernelyg ir nepaėmiau į plaučius. Bet eiti nx taip nesinorėjo, taip nesinorėjo…

Kitą dieną atsitiko tai, ko negalėjau suprasti. Ji tiesiog atėjo ir atsiprašė. Pasėdėjom, pažiūrėjom vienas į kitą ir kai jau nusprendžiau pasiūlyti arbatos – atėjo jos bahūras. Kai pamačiau jį, arbatos pasiūlymą nugrūdau giliai į spintą ir paslėpiau po nešvarių kojinių krūva… Vdrug jam nepatiks? Tada ilgai dar nepatiktų man mano paties fizionomijos išraiška žvelgiant į veidrodį, o apsilankymas pas stomotologą būtų mano kasdienybė ir vargu bau ar pavyktų kada nors atgauti savają vienam man mielą šypseną… Tai vat supezėjau kažką apie užrašus, kuriuos tipo paskolinau grupiokui, bet jei prireiks tai galiu rytoj užnešti, tuo ir baigėsi vizitacija. Lengviau atsipūčiau tik tada, kai pamačiau tą Kiborgijų Koščėjėvą išeinantį iš barako, lipantį į kažkokią didelę mašiną (tikriausiai BMW) ir išnykstantį iš matomumo lauko. Tada pasvajojau dar apie Pamelą Anderson ir kaip ji su manimi daro tą patį, ką darė su Tommy Lee yachtoje, paskui, prieš užmigdamas pagalvojau apie abonementą kačialkoje ir užmigau. Tačiau nuo tos dienos, su Kiborgijaus Koščėjėvo Baba Jaga (Jėga) sveikindavomės kaip tikri seni draugai, kartais paplepėdavom ilgiau, o kartais net pakviesdavo išgerti arbatos, kol visa tai išsivystė į “normalų” bendravimą, kai ji kiekvieną kartą gavusi “malkų” verkdavo man ant peties, o aš žinoma svajodavau apie abonementą į kačialką, kol vieną dieną… Tai yra vakare – išėjau pasmaukyti ir sutikau ją. Yra tokia legenda, kad gyvatė prieš suvalgydama pelę ją užhipnotizuoja savo žvilgsniu ir ta nebegali pajudėti. Taip ji žvelgė į mane. Blausiai apšviestame, smirdančiame ir nuo pat Chruščiovo laikų neplautame koridoriuje ji užhipnotizavo mane. Jutau kaip jos ranka pakilo, lengvai nuslydo mano veido oda ir įsipynė į plaukus. Gyvatės juk irgi pradeda ryti auką nuo galvos, pagal plauką, kad nebutų pasipriešinimo… Tai vat – ji mane pabučiavo. Stovėjau kaip pabučiuotas. Ką daryti, o juo labiau, kaip daryti – nežinojau ir ruošiausi paprastai gelbėti savo kailį bėgdamas, bet ir atsitik taip, kad nepajėgiau pajudinti kojų, apkabinau ją ir sekantis bučinys buvo fantastiškas… Nežinau, kiek laiko praleidome koridoriuje, tačiau kai baigėme bučiuotis rodėsi, kad aplinka persimainė nebeatpažystamai. Vietoje koridoriaus lyg stovėjau ryškiai žvakių šviesos nutviekstoje menėje, vietoje iš kambarių trinksinčios muzikos mane pasiekė simfoninio orkestro garsai, o kojos pavirto sparnais… Žodžiu kaip tikras gaidys vištidėje pasijutau. Grįžęs į savo kambarį pasmaukiau tikrąja to žodžio prasme. Palengvėjo, tačiau užmigti taip ir nepavyko… Įsivaizdavau kaip mūsų santykiai su “panele Jėga” vystysis toliau ir vos nepasmaukiau dar kartą.

Praėjus, t.y. prabėgus dar kelioms savaitėms, kurios neprailgo visai kaip dienos, buvo jos gimtadienis. Netrevojau, tikėjausi pakvietimo, bet “netikėtai” gavau taukuotą špygą… Susibėsinau nerealiai ir nusiraminau tik prisiminęs, kad ta mano nekaltybė tam tikros visuomenės dalies yra vertinama, kaip auksas ar platina. Pasidžiaugiau, palošiau “Queike I” ir nuėjau gulti. Atsibudau dar nesuprasdamas apie ką viskas vyksta ir iš kur tos rankos, iš kur bučiniai. Gyvatė glaustėsi savo nuogu kūnu prie manęs, nežinia kada spėjusi išsinerti iš savo odos ir palysti po mano kaldra. Jutau jos kietas krūtis besiliečiančias prie mano odos, kiekviena odos skaidula sekė jos pirštų kelionę link Pizos bokšto ir maloniai jutau ant savo kojos paliekamą jos drėgmę, kuri radosi iš tarp kojų esančio geismų fabriko… Pakankinusi mane (na tipo jai tai atrodė labai seksualu ar kažką tai) perleido visą kitą proceso valdymo iniciatyvą man, kas beje man netgi labai patiko, kol nesugalvojau pabučiuoti ją ir pajutau šleikštų padvisusio alkoholio ir tabako mišinio skonį ir prieš tai buvęs kovinėje padėtyje Pizos bokštas sumanė pakeisti pasvirimo kampą atvirkščiai proporcingai prieš tai buvusiam… Žodžiu dar kiek pasitrynėm ir nusprendėm, kad reiktų mano geriausiam draugui, su kuriuo ji taip troško susipažinti – suteikti pirmąją pagalbą “burna į burną”. Pavyko atgaivinti greitai, bet tuo pačiu susidūriau su kita problema… O problema buvo tokia didele ir taip sprogo, kad neatsitiktinai atsiduriau 9 danguje prieš tai dar pasamonėje suvokęs, kad “VISKAS!!!”. Nežinau ar aš tai pasakiau garsiai, bet geriausias mano draugas taip ir suprato – paraidžiui ir tą vakarą buvo VISKAS… Ryte VISKAS buvo geriau ir ne vieną kartą, kas reabilitavo mano įvaizdį ir įdomi bei rizikinga pažintis tęsėsi naktimis dar ilgą laiką, už ką esu labai dėkingas savo pirmąjai ex. Viskas. The End.

Panašios istorijos

4 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>