Nežinau ką rašyti ir kaip. Pamenu, kai pamačiau jį pirmą kartą. Tada jis pasirodė man nepasiekiamas, turėjo kažką, kas traukė kaip magnetas.Žiūrėjau į jį, nes patiko žiūrėti. Nesitikėjau, jog jis bent pažvelgs į mane. Nors ir atkreipiu vyr.g. atstovų dėmesį (nesigiriant) 
, bet nemaniau, kad jis pastebės mane. O buvo atvirkščiai, priėjo ir užkalbino. Sakė nuo tada ir pajuto, kad aš jam skirta. Žodžiu. Nuo mūsų susipažinimo praėjo nepilnai pora mėnesių. Gal ir smerksit mane, bet man tada atrodė taip geriausia…
Visą dieną buvom gamtoj su jo draugais, po to jis pasiūlė man eiti pas jį pažiūrėti filmą. Sutikau, nors ir jaučiau, kad bus kažkas daugiau nei įprastai. Visada buvau prieš greitą pasidavimą aistrai, saugojau savo nekaltybę. Nežinau kas nutiko su juo.. Nemanau, jog esu naivi mergaitė, bet jis sakė ir sako, kad myli mane ir aš tikiu juo, nes jam jaučiu tą patį. Kaip visuomet įsijungiam filmą, šiltai įsitaisom į lovą, susirangom, apsikabinam ir žiūrim. Žinoma, ilgai neištveriam ir pasibučiuojam, o jau kai pradedam bučiuotis tai nustojam tikrai negreit… Saldu… Bučiuojamės kaip dar niekad nesibučiavom, apima aistra. Glamonės. Pamanau, jog šį sykį nebegalėsiu sustot. Jis nurengia man megztuką, bando su viena ranka atsegti liemenėlę – pavyksta Atsega kelnes, vėl pajuntu, jog nesugebėsiu atstumt jo. Numovęs kelnes, numauna ir kelnaites, aš sudvejoju, bet noriu jo. Greit ir ant jo nebelieka drabužių. Jis pasako, jog galėsiu jį sustabdyt kada tik panorėsiu. Pasakau, kad gerai. Glamonės, bučiniai, aš tirpstu. Ogi kažkas man paskambina. Atsiliepiu – brolis. Pamanau, jog tai ženklas, kad galbūt dar nelemta pasimylėti. Apsikabinam ir gulim. Jis man dar kartą primena, kad myli mane. Gal juokinga, kad per tokį trumpą laiką galima taip pamilti žmogų, bet tikrai įmanoma.. Aš jį pabučiuoju. Vėl pradedam glamonėtis, aš vėl tirpstu. Tada iš lėto pabando į mane įeiti. Sekasi sunkiai. Sako, jog atsipalaiduočiau, pabandau. Iš pradžių šiek tiek skauda, kuo giliau tuo labiau. Nebeištveriu ir pasakau, kad labai skauda. Jis mane stipriai apkabina ir pasako, jog pabandysim kitą kartą. Sutinku su juo. Ilgai gulim ir žiūrim filmą, bandom nuspręsti ką praleidom ir kas ten dabar vyksta. Užlieja šiltumo banga. Vienas bučkis į skruostą, kitas i kaktą, į nosytę, į lūpytes ir nepajuntam, kaip mes bandom dar kartą. Šiek tiek skauda, jis neskuba ir bando iš lėto į mane įeiti – taip man mažiau skauda. Jau apsidžiaugiau, jog beveik neskaudės, bet pasiekė kažkokią vietą, kur neįmanoma kentėt ir ašaros pačios rieda. Jis bučiuoja mane, sako žino, kad man skauda. Pagaliau baigiasi mūsų kančios ir jis jau manyje. Man gera, nes gera jam. Malonu girdėti jo alsavimą į ausį.. Apsikabinam ir ilgai gulim, kalbam apie mus, vėliau pabandom dar kartą. Sakė, jog jautėsi šlykščiai, kai pamatė mano ašarytes.. myliu jį, ir žinau, jog myli jis mane. Nors laiko praėjo nedaug, bet jis man tai jau ne kartą įrodė. Smerkit mane jei norit. Tiesiog norėjau pasidalinti savo laiminga meile