Norit smerkit norit ne, nesupykit, bet man giliai px. Viskas tikra, romantiškai rašyt nemoku, viskas atvirai. 
Gimtadienis pas draugės buvo. Pakvietė mane, ir mano vaikiną. Vos įkėliau koją per durų slenkstį, iš karto pajutau tą tokį dušnumą. Pilnai žmonių buvo. Laiką prasuku iki to, kad pusę jau buvo smigę, o aš pasiėmusi pustuštį butelį, išėjau į lauką su skaudančia galva. Žiūriu, manasis, ten stovi prie gatvės ir rūko. ” ot rupūžytis” pagalvojau. Matot, rūkalų neapkenčiu, bet turbūt jums juokinga. Priėjusi prie jo, jam nieko nepriekaištavau. Sakau:
- Einam namo?
- Galim bėgti jei noriu.
- koks šmaikštuolis.
Šeip ne taip, parėjau su juo namučiop, įėję į patalpą, vėl sakau:
- Jei nori, gali rinktis, arba sesės, arba tėvų kambarį užmigti. Nebijok, nėra nė tėvų, nei mažosios sesutės, jie jau iš pat ryto išvarė į tolimą ligoninę.
- Kodėl?
- Kas kodėl?
- Kodėl su tavim negali miegot?
Visų pirma, ką pagalvojau, kažin ar derėtų, bet po to tik linktelėjau. Sukrito jis į mano lovytę, o aš irgi. Žinoma, nenusirengiau, kaip buvau taip. Jau būčiau nusisukus ir kietai užmigus, bet jis nutraukė mano kelionę į saldų miegelį.
-Gyva?
- Ne-e.
Jis susijuokė, aš irgi susijuokusi, atsisukau į jį. Iš tiesų buvo tamsa, tik per pietinę kambario langą skverbėsi lauko šviesa. Jo veido nemačiau, tik kažką juodojančio. Pabučiavau jį, tada visiškai į jį atsisukusi, pradėjom dar bučiuotis. Pusiau užvirtusi ant jo, ir parietus dešiniąją koją, segiau jo marškinius. Jis su savo šiltom rankom suspaudė liemenį, po to jau ir klubus.. Po to per viršų numovė palaidinę. (o jei ne per viršų, tai per kur.. Kokia aš durna. ). Nežinau, kažkaip pradėjau jaudintis, tai taip “laužytai” alsavau. Po to atsegė juodą lemenėlę. Aš apgraizbomis atsegiau jo džinšų užtrauktuką. Niekas nieko neklausė “ar tu to nori”, “ar baigti”. Tik tepaklausiau ar sargį jis turi, jis linktelėjo. Jį užsimovęs, ant savo “draugelio” kaip čia daugelis mėgsta sakyti, įėjo į mane. Užsimerkiau, ir stipriai jį apsikabinau. Skaudėjo, bet ačiū Dievui neilgam. Mano nervai atsileido, tada tiik pajutau, lyg kažkas pilve plazdentų, ir kutentų, net prisimerkiau iš malonumo. Norėjau, kad jis tai darytų vis greičiau ir greičiau, bet jo to nereikėjo prašyti. “Nekaifavau” garsiai. Viskas buvo tiesiog nuostabu. Baigę, aš jį pabučiavau, ir šalia taip užsnūdom. Atsikėlusi, viską susitvarkiau, su šypsena su juo atsisveikinau, ir jis išėjo namo. Su tokia pačia šypsena pasitikau ir savo tėvus, su mažąja. The end.