ideali draugyste: as jis…mmm…mejle…kuria jauciu tik as, gaila bet teisybe tokia..dziaugiuosi – nera musu (atsiprasau vien tik mano)mejleje melo..pasitikiu juo..ilgas bendravimo laikotarpis, vis stiprejantis jausmas. jis mielas, geras, dragiskas..atrodo nieko netruksta, bet jauciu spaudima is jo puses…praeina dar keli menesiai, prasideda barniai..bijau prarasti..nenoriu dauzyti savo sirdies, bet grasinimai “as tai, arba skiriames” prireme mane prie sienos..per daug skaudu bet…ieinu i jo kambari…rami melodinga muzika…zvakes…jauki tamsa…silta ranka apkabina pecius…buciuoja kakla…malonus virpuslys bega kunu…man gera…isgirstu zodzius tariamus tyliai, gal net per tyliai..”saldi,tokios dar neturejau..” kraujas sustingsta gyslose..tokios dar neturejau..tokios dar neturejau…atminti iskyla vaizdas: stovime abu po diziuliu klevu..jis stipriai suspaudes glebi..jo zodziai “nesu as irgi to dares…” salta asara nubega skruostu…tokia salta kaip ledas..svelniai paguldo mane i lova…nejudu…sustingusi kaip statula…jis vilkdamas palaidine pamato mano veida…lyg akmeni…balta ir nesisypsanti…paklausia “viskas gerai?” paziuriu i jo rudas akis..”kas nors atsitiko?”paklausia vel… as atsistoju, paimu savo svarkeli…ant stalo padedu jo dovanota zieda ir nieko nesakiusi iseinu is jo kambario..jo namu…jo gyvenimo..