Sutapimas ar ne, bet jo vardas irgi Gabrielius. Jam tuomet buvo 16. Dabar 17. Mes susitikdavome mokykloje, jo klasė buvo greta manosios. Jis buvo 10-okas, aš šeštokė. Niekada į mane nekreipė dėmesio, bet aš ir nebuvau ypatinga. Aš jį begalo įsimylėjau, pribusdavau vien dėl jo, grojau gitara ir dariau visa dėl jo. Jis man atrodė toks fainas, angeliukas nužengęs iš dangaus… Jis rūkė, buvo penketukas, bet apsigimęs anglistas… Ir vienąkart, mano mamos kuri ten dirbo dėka papuolėm į ekskursiją į Trakus. Ten jis mane visur užleisdavo, atsisėsdavo šalia autobuse ir šiaip pradėjom bendrauti. Tąnakt jis mane pakvietė pašokti valsą. Jis mane taip karštai pabučiavo, kad apsvaigau… Nuėjom į tos kavinės miegamąjį… Tai ten įvyko… Mmmmmm… Negaliu to pamiršt. Paskui bendravom kaip draugai 4 mėnesius. Man nuvykus prie jūros, kažkas pasibeldė į duris. Atidariau – ten buvo jis ir tiesė man rožių glėbį! 
Ta vasara buvo auksas… Paskui susitikdavome Norvegijoje. Kasryt pabundu nuo jo žinučių : ”Brangioji, kelkis, saulute, geros Tau dienelės linki Tavo Gabrius Vakare kviečiu pas save MYLIU TAVE!” .Tai ypatinga. Kasvakarą kalbamės apie gyvenimą ir tai, kaip viens kitą mylim… Tą vasaros laiką be jo skendau ašarose… Bet dabar jis mano. Kol mirtis mus išskirs!