Skaitytojus, kurie tikisi šitoj mano rašliavoj rasti romantikos, amžinos meilės priesaikų ar laimingos pabaigos – nuvilsiu. Nebuvo nei žvakių, nei šampano (nes tie prakeikti burbuliukai labai jau greit į galvą “duoda”, o apsvaigusi mylėtis nenorėjau, nors kojytės is jaudulio drebėjo taip, kad mielai būčiau išgėrusi 100 gramų). Bet apie viską nuo pradžių.
Buvau eilinė nesugadinta mergiotė, nei ypatingai graži, nei ypatingai traukianti priešingos lyties atstovus. Nebuvau nei tipiška “gerietė”, nei “blogietė” – kada visos kiemo panos ėmė poruotis, trintis ant suoliukų su neaiškios kilmės padarais, kurių skiriamasis ženklas buvo treningai ir “niaukti” golfai, aš ašarodavau žiūrėdama spektaklius, gerdama su draugėm naminį vyną ir alų, kurį nupirkdavo draugės sesuo, (nes mums, malalietkoms, niekas neparduodavo), traukdavau iš rūsių perlysusius kačiukus, kurie pridirbdavo visą virtuvę ir buvau stipriai įsimylėjusi visus Dostojevskio kūrinių personažus, o užaugusi norėjau tapti muzikante. Turbūt nuo nuolatinio knygų graužimo ėmė važiuot stogas, žliumdavau bet kur ir bet kada, iš lovos išlipdavau tik tada, kai tėvai imdavo ne savo balsu rėkt, ir profilaktiškai pjaustydavausi rankas. Visą tai truko iki 12-os klasės, kol vieną dieną, pagaliau prisivertusi ateit į mokyklą sužinojau, kad esu šalinama. Per stebuklą priimė į kitą mokyklą su sąlyga, kad ištaisysiu visas savo skolas.
Prasidėjo juodas metas – atsiskaitinėjau už pirmą semestrą, nes beveik visi dalykai buvo neatestuoti, dar bandžiau ruoštis egzaminams.. Stojausi ant kojų. Galėjau lengviau kvėpuoti. Ėmiau sulaukti dėmesio iš vaikinų, bet į tai nekreipiau dėmesio, o galbūt ir bijojau prisileist kažką arčiau. Iki išleistuvių. Prakeiktų išleituvių, kuriose sutikau Jį. Ramioji drovioji mergaitė (t.y. aš) jautėsi nejaukiai – visai nepuošni suknelė, nulis šventinio makiažo, nuklaipyti bateliai. O visi tokie gražūs, laimingi, besišypsantys, plevėsuojantys savo šventiniais apdarais, demonstruojantys tobulą manikiūrą ir pedikiūrą.
Neapskaičiavusi savo galimybių, padauginau alkoholio. Ką čia slėpti – prisigėriau degtinytės, kam nepasitaiko. Vienu metu supykino, tad palengva nusvirduliavau į tualetą. Atidarau duris, ketindama ramiai sau išsivemti, o ten – o siaube – Jis, palaimingai sau atliekantis gamtinius reikalus. Pamiršęs užsirakinti duris. Ramioji drovioji mergaitė sumurmėjo kažką panašaus į “atsiprašau” ir, pamiršusi savo ketinimus išsivemti, išlėkė iš wc paraudusi iki plaukų galiukų. Ketinau pasislėpti abiturientų minioje, tik nebespėjau – už nugaros išgirdau ironišką Jo klausimą – “Tai ko pabėgai, neužėjai?”. Ėmėme kalbėtis. Nepamenu, apie ką vyko pokalbis, turbūt kažkas nereikšmingo,- mokslas, oras, išleistuvės, t.t. Pradėjome bučiuotis. Iki tol bučiuotis bijojau, vengiau, bučinys man buvo intymus dalykas; toks intymus, kuris turi būti skirtas tik tam vienam žmogui. Vieninteliam. Kuris turi būti tikras, jausmingas, jaudinantis, virpinantis kiekvieną ląstelę, verčiantis šiurpti odą, ir.. Et, knygų įtaka. Tą vakarą nebegalvojau, kad bučinys yra šventas ir ypatingas. Matyt išvis negalvojau. Tik kabėjau ant jo kaklo ir bučiavausi. Kalbant apie tualeto princą – man jis niekada nepatiko. Niekada nemėgau a la iššičiusčiusių gražuoliukų, kuriuos akimis nulydėdavo panos, o jie tuo metu jausdavosi galingi kone kaip dievukai. Atkreipiau į jį dėmesį mokykloje vienintelį kartą, kada jis numetė mokytojai kažkokią idiotišką repliką. Tada pagalvojau, kad pataikiau į zoologijos sodą, o jis – vienas iš jo gyventojų. Mane labiau traukdavo nestandartinės išvazdos, mąstymo ir poelgių žmonės. Kaip ir jį – žavios ilganagės ilgakojės fyfutės, atsainiai traukiančios cigaretės dūmą ir akimis nurenginėjamos visų baro/kavinės/klubo dvikojų padarų. Ir per tas nelemtas išleistuves nebūčiau su juo prasidėjusi, jei ne tas prakeiktas alkoholis. Išleistuvės tradiciškai baigėsi gamtoje – ėjom pasitikti saulės; tik mes dviese, truputėli atsiskyrę nuo visų, bučiavomės ir bučiavomės. Nemačiau saulės. Ji man nerūpėjo. Rūpėjo tik Jis. Po velniais, ėmė rūpėti Jis.. Kadangi vis dar buvau drovi mergaitė, viskas baigėsi tik bučiniais.
Pradėjome draugauti. Buvom gan keistoka pora – du absoliučiai vienas kitam netinkantys žmonės: truputėli priplaukusi, nuolat savy ir aplinkoj pasimetanti mergaičiukė, kuri pasikliaudavo tik nuojauta o ne logišku mąstymu; ir savimi pasitikintis, racionalus berniukas, grožio etalonas ir panų aistrų objektas. Kas kartą drebančiomis kojomis eidavau su juo susitikti, (juk tai pirmieji mano pasimatymai!); raustantys skruostai, patankėjęs kvėpavimas, spindinčios akys, ir žvilgsniai.. Žvilgsniai, kupini aistros, laimės, džiaugsmo, juoko, šypsenų ir meilės.Taip, įsimylėjau. Pačia pirmąja, pačia didžiąja (kaip tada atrodė), viską galinčia meile. Kiekvieną kartą reikšmingesni žvilgsniai, drąsesni prisilietimai, karštesni bučiniai, glamonės, tylios dejonės ir beprotiškas noras susilieti, tapti viena dalelyte, neišskiriama ir nedaloma. Iniciatyvos šįkart ėmėsi drovioji mergaitė – tėvelius išleidusi pasižmonėti,pametusi savo drovumą, pasikvietė gražųjį berniuką pas save į svečius, prieš tai paslaptingai užsiminusi, kad “bus namie viena”.
Berniukas pasirodė visai neromantiškas: neatnešė nei vyno, nei šampano, anei jokio kvietkelio; tik prezervatyvų pakelį. Buvo truputį sutrikęs – mat buvau pirmoji dar nekalta jo mergina; aš išvis kaip lenta gulėjau, negalėdama atsipalaiduot ir nekantriai laukdama baisaus skausmo ir kraujo upelių; o to nesulaukus – nusivyliau, apie malonumą nėra ir ko kalbėti Po orgazmo jis tik palaimingai atsiduso ir padėjo galvą man ant krūtinės, o aš bandžiau suprasti, ar manyje kažkas pasikeitė apart plyšusios mergystės plėvės ir skambių žodžių “nebe mergaitė”
Žinoma, kiti kartai buvo žymiai labiau vykę nei pirmasis, išmokom pažinti savo ir vienas kito kūnus, jautrias vietas, skaityti mintis Dabar visą tai jau praeityje, tiek aš, tiek jis esam užmezgę naujus santykius su kitais žmogučiais ir esame laimingi, būdami atskirai Nes ir pirmoji meilė kažkada baigiasi…