Tiesą sakant, Jūs išsigąsite mano amžiaus, bet kol neperskaitysite, nepulkit manyti, jog esu kalė. Mat mano pirmasis kartas iš tiesų ne toks kokį dabar įsivaizduosite. Norit tikėkit, norit ne, kiekvienam savo nuomonė. Esu 13-os, tačiau visas tas nutikimas nutiko 12 metų. Jūsų istorijų čia dar neskaičiau, bet sugalvojau aprašyti savąją.
Atsikeliu ryte – apsirengiu, pavalgau. Kaip ir kiekvienos nuobodžios dienos pradžioje. Tuo metu buvau pas savo prosenelės, ji įsikūrusi mažame kaimelyje, visai gražioje sodyboje. Būtent ten aš ir nuobodžiaudavau per visas vasaros atostogas. Bet nieko nepadarysi, senučiukė jau prie mirties slenksčio buvo, mūsų visa šeima nenorėjo, kad ji pasiliktų paskutinėse akimirkose vienų viena. Ją labai mylėjau. Tiesa, mūsų šeima netokia jau ir didelė. Mama ir aš kitaip tariant. Tėtis mirė kai man buvo 9 žuvo avarijoje. Mėgdavau būti viena, tapyti. Apie televizorių ar kompiuterį nebuvo nė kalbo, prosenelė neapkentė, kad tokie prietaisai būtų jos namuose. Kai kuriems be to gyventi sunku, bet aš visai nenusiminiau. Tik kad kartais pasiilgdavau miesto ir net mokyklos. “Apimta depresijos”, kad mano kiti draugai gerai leidžia laiką, o aš kiurksau sau sugalvojau pabėgti. na, pabėgti, gal skamba kiek dramatiškai, tačiau ryžaus siekti savo tikslo. pasičiupusi vandens buteliuką, kažko užkąsti jei kas, keletą monetų, įgrūdau visa tai į kuprinę. Užsimečiau ant pečių ir pradėjau žygiuoti kaip kokia turistė per kaimelį. Bet vos išėjusi pro vartus ir nuėjusi iki paminklų grįžau atgal. Taip, juokinga, bet buvo keista. Kur aš eisiu, giminių iš tiesų neturėjau. Galvoju, gal pas kokios draugės.. Bet kas ten mane priims, lyg kokia benamė būčiau. 23 km dviračiu važiuoti man būdavo nei sunku nei lengva. Tad vėl po kelių dienų, nieko nesakiusi “šeimynai” čiupau dviratį ir myniau iš paskutiniųjų. Oras nebuvo gražus, važiavau taip, kad vėjas pūtė man į veidą ir akių kampučiuose buvo kelios ašarėlės. (aš neverkiau, tiesiog man taip būna). Vis dėlto privažiavau miestą ir prisiminusi savo geriausią draugę numyniau prie jos. Atidarė duris jos mama ir pasakė, kad jos dabar nėra namuose. Ji išvažiavo į stovklą, tad grįš po kelių dienų. šūdas šūdas šūdas. Vėl minte pas kitos. Tik šį kartą ne pas geriausios. Atsiminu, ne kartą ji mane apšnekėjo ir ne kartą ašaras dėl to liejau. Bet tiek to. Atidarė duris ji pati, viską jei papasakojau. Ji tik klausė kam aš bėgau, kokia prasmė. Į tą klasimą jai neatsakiau. Ji vistiek nesuprastų. Sakė, kad jos namuose tiktais jos kūmas, tėčio ir mamos nebuvo, kaž-kur išvažiavo. (Neklausiau kur.) Ji pasakė, kad būtų mums labai smagu leisti laiką kartu, tad gali čia pabūti savaitę minimum. Tačiau ruošiaus pabūti vos dvi dieneles ir jai labai padėkojau už tai. Ir iš tikrųjų ėjom pasivaikščioti, laižėm ledus, kaip ir visi vaikučiai. Ji buvo įdomus žmogus, tad ir liūdna su ja nebuvo. Bet vis dėlto gyvatė. Gyvatė. Grįžusios namo (na, pas jos) ji sakė, kad galiu miegoti jos tėvų kambaryje, o ji pati, pas savęs. Sutikau. 03:00 val., nakties. Vis galvojau, kaip dabar jaučiasi mano mama. Man pagailo jos. Bet buvau kalta aš. Juk aš begėdiškai pabėgau. Buvo tamsu nors į akį durk ir užmigti aš negalėjau. Tik staiga išgirdau balsus. Agnė dar nemiega? (Toks buvo tos mergiotės vardas.) Bet paskui nutilo. Kažkas įėjo pro duris ir išgirdau diržo sagčių skambėjimą. Pamaniau, kūmas, nori normaliai nusirengti, ir eis gulti kur kitur. Bet tas pats kūmas (gerai nemačiau jo, bet buvau įsitikinus). Mane atvertė ir pradėjo grubiai segti mano megztuką. O DIEVE pagalvojau. Ką jis daro, kodėl Agnės nėra. Tas žmogus numovė tą sušiktą megztinį ir pradėjo. Nepykit, man nelabai malonu tai prisiminti, nenoriu to nuosekliai pasakoti. Cypiau ir draskiaus, bet tas taip vožė man per veidą, kad man bemat ištryško ašaros, ir aš nutilau vos keliom minutėm. Mėginau kandžiotis, ar įspirti, bet nieko nepadėjo. Numovė kelnes ir išprievartavo. Ne kartą girdėjau per žinias ar kur, kad išprievartauta mergaitė ar kas nors panašaus. Bet niekada nemaniau, kad taip gali nutikti. Niekada ! Kažkaip paleidęs mane iš rankų, tik pamačiau ant palangės formuotą šešėlį, ir nusprendžiau jog čia bus vaza. Čiupau ir tvojau jam per galvą, taip kad net šukės išsibarstė po visą kambarį. Jis mane visiškai paleidęs suklupo, ant kilimo. Aš nieko nelaukusi apsirengiau vėl, ir išbėgusi pro duris bėgau kuo tolyn iš tos gatvės. Verkiau ir galvojau, jei nebūčiau taip storžieviškai pasielgusi ir pabėgusi, to nebūtų nutikę. Dar labiau sriūbavau, pagalvojusi apie namus, kaip aš jų pasiilgau. Ir mamos. Ir prosnelės. Tai buvo pats baisiausias įvykis gyvenime, išskyrus tėčio mirtis. Suklupau ir aš į kažkokius pamatus atsirėmusi ir su užšalusiu veidu užmigau. Prabudau, kai saulė palietė mano veidą. Prasimerkiau. Ir greit atsistojau. Moteris priėjo ir pasakė:
- Vaikeli, ar pasimetei? Bet aš nieko neatsakiusi bėgau tolyn. Niekuo nebepasitikėjau. NIEKUO. Pribėgau sankryžą ir puoliau bėgti dar greičiau. Ir. Ir išgirdau gaudų cypimą. Vos spėjau atsukti galvą. Tik išvydau sidabriškos spalvos mašiną prieš save. Nesusigaudžiau, ir pajutau didelį skausmą. Visur: kojose, rankose, o ypač galvoje. Tik pamenu kaip verčiaus ant kapoto, ir kaip kažkoks ūsuotas vyriškis mane purtė už pečių. Kažką šaukė. Bet aš negirdėjau. Tik mačiau kaip jo burna pravira, kaip ji kažką rėkė. Aš tik blausiai žiūrėjau į jį, ir kažką norėjau atsakyti. Kažką bandžiau. Bet aš neišgirdau savęs. Tik mintys, lyg būtų perkrautos, šaukė man “kodėl?” Tik po to man pabudus kitas vaizdas. Jog guliu ligoninėje, balti patalai prigludę prie mano kūno. Mama buvo prie manęs. Ji verkė. Tik neišgirdau. Nesuprantu, dėl ko. Ji man ant lapelio užrašė: ” Aš tavęs visur ieškojau, važiavau į policiją, ir pamačiau pakeliui avariją. Ten buvai tu mano dukrele”. Perskaičiusi galvojau, ko ji man užrašė tai. Žiojaus sakyti “atsiprašau” bet neišgirdau nieko. Buvo tylu. Tik mano mintys. Ji vėl čiupusi tą patį lapelį užrašė: ” Nieko neišeis. Tu kurčia. Neverk. Nieko nepakeisi, dukryte mano. ” Perskaičiau tai. Ir kaip ir tas vyriškis, rėkiau, aš žinojau, kad rėkiau, bet negirdėjau. Pradėjo drebėti rankos, gniaužiau patalą, net gyslelės rankų, jos iššoko. Verkiau. Karštos “linijos” tekėjo skruostais ir nukapsėdavo. Galvoje tvinksėjo pulsas.
Bet dabar aš apsipratau. Išmokau gestų kalbą. O ji nėra tokia sunki. Apsipratau, su savo gyvenimu. Bet čia kalta buvau tik aš. Dėl to padaro, Agnės kūmo tai viskas. Jį sulaikė. Tai tiek. Gyvenimas tęsiasi toliau. Juk taip arne? 